Būna dienų, ypač pavasarį, kai šaukte šaukia gamta, laukas, žemė, kastuvas.. Kastuvas yr mano nuolatinis palydovas - ir taip jau turbūt 9-ti metai, kai kasinėju savus, ne tėvelių ar senelių arimus.Šiandien tvarkiau senas foto, akį patraukė sodo - senosios, darytos prieš kokius 8 metus, kai tik nusipirkom - ir vos užpraeitos vasaros - laiko, kai to sodo vaizdas buvo pradėjęs man patikti. Kai jį pirkom - pirkom 4 vaismedžius, krūvą sužėlusių serbentynų, ir visą likusį plotą arimo - juodos, geros žemes, kuri visa buvo naudojama jo didenybei daržui. Perkant mano ateities vizijose daržo dar nebuvo - mačiau tik pievą ir gėles. Bet su laiku to daržo vistik šiek tiek atsirado. Su pieva paprasta - užsėjom, ir valio, su gėlynais - prireikė keleto metų darbo, kad ir spygliuočiai paaugtų, ir gėlės organiškai suželtų ir iš menkų kerelių pataptų matoma mase su svoriu, kvapu ir vaizdu.
O 2011 spalį nusipirkom sklypą ir prasidėjo džiaugsmas iš naujo - iš sodo mano grožiai pradėjo važiuot į namus - čia
.. Ir va jau ketvirtas pavasaris, kai aš su kastuvu vis iš naujo revizuoju, perkasinėju, persodinėju tuos arus.. Vaizdelis, be abejo, jau visiškai kitoks, negu šioje nuostabioje derlingos molio pliurzos foto.
Laukiu nesulaukiu laiko, kai pažvelgus per langą, matysiu džiungles - vėsius užkaborius, ramius, medžių lapijoje pasislėpusius kampelius, kur galėsiu suptis hamake su mezginiu, o ne kastuvu, rankose.
Kol kas absoliučiai patenkintas pro langą žvalgosi mano mažiukas augintinis - vaizdelis iš vasaros :
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą