Žaidimai

Vonia yra ta vieta, vienintelė, kur gali saugiai stovėt trapūs, dūžtantys dalykėliai, aišku, apart visų ukščiau kėdė + žmogučio ūgis sukrautų reikalų. Gal ir ne pati ta vieta nėriniuotms servėtėlėms, bet kodėl ne..

Na ir paveiksliuką - visą paveikslą gal net, savo prieš kokių 15 metų tapytą pasikabinau.. Spalviškai labai ryškus, bet vonioj visai neblogai žiūrisi, atsibos - pakabinsiu kažką kito, ne bėda.

Kalėdų belaukiant

Parašiau antraštę, ir pačiai juokas ima - banalesnę kažin ar įmanoma sumąstyt. Kaip bebūtų, nėr banalesnių dalykų už amžinuosius - švenčių laukimą, gyvos liepsnelės mirgėjimą, pirmo pasimatymo virpulį..
Traukia tie blizgučiai, sniegeliai, samanėlės visokios, kristaliukai.. Namai mūsų ramūs, santūrios spalvinės gamos, viskas gan lakoniška, prijaučiu skandinaviškam stiliui. O va visokių smulkmenėlių, pacackų - kaip a.a mano mieloji močiutė sakydavo - šitų noriu, ir Kalėdoms atsipalaiduojam. Ir vaikams kiek džiaugsmo dažyt šakeles, kankorėžius, blizgint, klijuot, dėliot..  Ir džiugu, ir liūdna vienok. Žiūriu į susikaupusias dukrų galveles, į susižavėjusias akeles, smingančias kalėdinių puošmenų blizgesin, ir matau save - vaiką, su lygiai tokiu pačiu susižavėjimu, nuostaba ir stebuklo laukimu negalintį atitraukt akių nuo mano močiutės žėrinčių  kalėdinių pašvitų, kuriuos ji nukeldavo nuo spintos viršaus, ir duodavo pasigrožėt tik žiemą, laukiant Kalėdų.

Pelėdos

Labai paprastas, linksmas ir smagus siuvinukas mano panelėms, kurio idėją pasigavau kažkur interneto platybėse.

Smulkmenos namams

Šiandien laksčiau po visokiausias prekybos vietas ieškodama kokių nors statulėlių, užėjo noras pamažu ruoštis Kalėdoms - toli dar jos, bet kaip sakoma, roges ruošk... O kodėl tas noras toks užplūdo - panaktinėjau keletą vakarų, pavarčiau krūvas interjero ir maisto blogų, ir kažkaip akys vis kliuvo už tų smulkių dekoratyvių niekučių. Buvo laikas - prieš keletą metų, kai visus namie susikaupusius panašius daiktelius sužėriau maišan ir išmečiau. Na, rašydama kad panašius - panašumą paminėjau sąlyginai, maniškiai anei iš tolo nebuvo panašūs į matytus tuose bloguose. Bloguose - daugiausia kokybiški porcelianiniai, gražia glazūra, kruopščiai ir dailiai padaryti, maniškiai gi - dauguma nelabai kokie, pirkti kaip simbolinė dovanėlė artimiausiame prekybcenty.  Apsižvalgiau šiandien - ir paliko liūdna. Nėr mano kaime nei vienos vietos, kur būtų tikrai gražių ir kokybiškų NAUJŲ suvenyrų ar smulkaus dekoro elementėlių. Visi iš vienos skylės, kiniško kirvio darbo.

Namus puošiu, ir iliustracijai įdedu foto, ką turiu galvoje, kalbėdama apie kokybiškus dailius niekučius - šis paukštukas pirktas sendaikčiuose, nelabai aš mėgėja po juos vaikštinėt, ir va dėl to ir liūdna, kad naujų panašių - nėr mūsuose - turiu galvoje savo miestą.  Na, bet yra kiti miestai, yra internetinės parduotuvės, galų gale - pasaulis platus, internetas visagalis, visko jame daug. Tik va pačiupinėt prieš perkant - norisi juk... :)

 

 

Krenta lapai auksiniai

Ruduo tai ruduo. Norėjosi padaryt fotosesiją su auksiniais lapais, klevais nuraudusiais ir panašiais mielais akiai rudens atributais, bet išėjus pasivaikščioti su bais kilniu tikslu pasirnkt klevo lapų puokštei, teko smarkiai nusivilt - visi klevai atrodo sergantys kokia tai liga, nuo kurios tie auksiniai lapai išmėtyti juodomis dėmėmis. Liūdna, negi ir su jais bus taip, kaip su kaštonais, kurie serga masiškai :( Viskas turbūt nuo taršos.
Na, bet šiaip ar taip praėję visą klevų alėja tų lapų keliolika gražių susiradom, vaikams laimė žinoma begalinė po šiugždantį kilimą pasivaikščioti, na o suaugę pasižaidėm spėliodami šiuolaikinio jaunimėlio prioritetus - pakelės nutaškytos skardinėmis nuo alaus, šiukšlėmis ir pan - nes alėja gan nuošaliai, savivaldybei neįdomu ten tvarkos žiūrėt, o gyventojai irgi - susitvarkom, bet už kelių savaičių vėl tas pats. Taigi - mėtosi ne po vieną skardinės nuo nepigaus alaus ir buteliai nuo pigiausio šampanizuoto vyno.  Maždaug - berniukams geresni, o mergaitėms - pigiausi taurieji gėrimėliai :) Na, taurieji čia sąlyginai :)

Tiek to, palikim jaunimą ramybėje, va ką sutvėrėm namams mieliesiems papuošti:

Rankos ir šiaip niežti - ne tik puokšteles tverti, o ir virbalais darbuotis. Pradžioj nunarpliojau dukrai liemenę mokyklai, mokyklinės uniformos spalvos, jau sėkmingai nešiojamą, ir liko kamuolėlis siūlų - liemenė išskalbus pasirodė labai švelni, minkšta, tad dar dasipirkau ir nurakliojau mažiausiajai megztinuką. Būtų tvarka, galėtų nešiot -  neturiu tinkančių sagų. Mat radau savo atsargose musmirytę, idealiai tinkančią, parvažiavusią iš Vilniaus. Tai ir nžn, ar lėkt ieškot dar tų musmiriukių - kas būtų gražu, ar kombinuot su kokiom kitokiom, tokios spalvos, kaip pats mezginys, kad jos tiesiog susilietų ir akcentukas teliktų ta viena žavi linksma musmirytė..

Siūlai - Lana Gatto merino vilna, 50 gr/83 metrai, sunaudojau 350 gramų.

Smagu, kad galima bet kada blog'-ą paredaguot - galiu įkelt galutinį jau nešiojamo megztukėlio variantą su sagomis.

O kieme paskutinis spalvų žaismas..

Rudeniškas mezgimas

Galvoje sukasi mintys apie pabaigas - gal, kad rugsėjis, gal tiesiog šiaip. Pamažu baigiasi ir kapstymosi smėlio dėžėje sezonas, prasideda mezginiai.  Vaikams reikia megztinių, šilumos, nors gal tik mums, tėvams, atrodo, kad jiems viso to reikia, kas žino. Kiek pamenu save vaikiškame amžiuje - norų sąraše kažin ar buvo megztiniai ar kepurės. Na, svarbiausia, pačiai smagu tuos mezginius narpliot. Su vaikais kažkaip taip jau gaunasi, kad darai lyg ir jiems, o kai jiems - tai ir dėl savęs..

Šis mezginukas gimė lengvai ir greitai, siūlas iš turkiškų atsargų - pabaigiau jas pagaliau - Alize Bahar medvilnė, marginimas nuspėjamas, todėl neįdomus, kad pasismagint ir akiai maloniau būtų dryžavau iš dviejų kamuoliukų. Sumezgiau 130 gramų - nedaug tiems kruopoms tereikia.

Susišaukė mezginėlis su astromis - bene rudeniškiausia gėlė jin man.

Prie astrų ir pilnavidurės kosmėjos pasiderino..

Tų pačių alyvinių tonų ir akvarelinį dukros bandymą nusičiupau, patiko šis labai.

Ką matau, tą ...

Žmogus turi pakankamai ribotas galimybes keisti aplinką - plačiąja prasme. Valstybės, miestai kuriasi, formuojasi nepriklausomai nuo atskiro individo poreikių, polinkių ar galų gale skonio. Va, Jonava turės geležinkelio vėžę - valio, progresas, nauda ir kiti skambūs dalykai, bet - vietoj planuoto gražaus logiško lanko, ta vėžė kaip randas kirs  miestelio marmūzę - neplanuotai, žinoma, su tais planais taip jau būna - vieną dieną planuojama vienaip, sukišami pinigai tų planų pagrindimui, o paskui sugalvojama kitaip, ir atskirų individų ar net ir visos Jonavos gyventojų balsas šioje vietoje nelemtų, turbūt, nieko. Smagiausia, kad net ir informuot - plačiai, kad būtų išgirsti - pamirštama - atlikus apklausą, kiek rajono gyventojų žino apie šį dalyką, atsirastų nemaža dalis negirdėjusių nieko. Galima sakyt, nieks kits čia nekalts, bet man panašiau, kad yra dalykų, kurie tvirtinami ar sprendžiami pašnibždomis - čia juk ne koks naujo paminklo miestelio oligarchui atidarymas, kurį pažymėt galima ir su fejerverkų salvėmis - šitą tai  nori  nenori,  turi išgirst ar pamatyt visi, užkištos ausys nepadėtų, vistiek būtum su šiuo bais kultūrišku reikalu supažindintas.Tad kai galvoju, kodėl mane taip traukia sodas, gėlynai - atsakymas labai paprastas - tai viena iš nedaugelio vietų, kurią turim laisvę formuot sau ir pagal save. Ir visai ne naujiena ar paslaptis,  kad mūsų aplinka labai daug sako apie mus.
Neperseniausiai pasisodinau hortenziją Vanille fraise. Hortenzija kaip hortenzija, aišku, žiedai kuplūs, gražūs, numanau, kokia ji bus kitąmet. Net fotografuot netraukė, kol  pradėjo spalvintis, rausvėt.. Susiasocijavo ji man su obuoliu, kurio panašiai pamažu, nedrąsiai šoneliai rudeniop rausta.

Visagalis paint'as

Pastaruoju laiku esu giliuose apmąstymuose gėlynų tema. Nepatinka namų aplinka. Nėr  taip, kad akys slystų ir viskas džiugintų harmonija, derme, kad būtų tvarkingai sudėliotos funkcinės zonos ir pan. Neįsivaizduoju, kokiu stebuklingu būdu, be tokio kiekio informacijos, kurį turiu dabar, pavyko sudėlioti savo tėvų sodą - dabar jis džiugina akis. Žinoma, daug lemia ir tai, kad jau suaugo visi augalai, bet vos į 6 arus sudėta viskas - ir vaismedžiai,  ir poilsis, ir gėlynas, ir namas, ir netgi daržas su visais akutrimentais... Ir viskas darnu, gražu ir sakyčiau, skoninga, neperkrauta.  Kai tuo tarpu nuosavuose namuose - kakafonija kažkokia. Kolekcininko rojus koks tai.
Nepatinka man taip, tad pastaruoju metu vėl persodinėju. Visai netyčia sau identifikavau pagrindinį sodo trūkumą - spygliuočių perteklių. Jie visi gražūs, nemaži, bet jų vaizdas ima erzinti - ir konkrečiai - tujos. O prasidėjo tas erzinimasis nuo gražiųjų populiariųjų smaragdų. Jie yra tiek ryškūs ir reikalaujantys dėmesio, kad net būdami fonu reikalauja prieš save kokių tai išskirtinių augalų. O jau pušaitėms šalia jų - visai nekas, jos tiesiog prapuola. O pušaitės mano akiai - vieni iš to nedaugelio spygliuočių, be sintetikos prieskonio. Su metais, matyt, širdis pradėjo linkt prie labiau natūralistinių želdynų, vadinasi, laikas keist ir namų aplinką. Virė galvoj krūvos projektų, kažkaip pamažu susidėliojau takus - kurių per tas nesibaigiančias statybas dar neturim, želdynų vietas, ir - smagiausioji dalis - derinukai. Visko kardinaliai nekeisiu, tiesiog - išimsiu kai ką, ir tose vietose sodinsiu kitus augalus. Vaizdeliui susidėliot padeda paint programėlė - primityvu iki negaliu, ir efektyvu visai. Taigi - esama situacija gėlyne, matomame pro svetainės langą:

 O čia pakoreguota su piešimo programėle:

 Ir - ''pasodinau'' keletą pušaičių, kurios čia tikrai greitai bus - planuoju pirkt paaugintas, kad iškart matytųsi daugmaž padorus proporcijomis vaizdas..

 

 

Tegyvuoja paint'as  :)

Vienmetės - kaipgi be jų

Apie vienmetes yra nemažai skirtingų nuomonių - vieni želdintojai jas įvardina kaip daug darbo ir priežiūros reikalingas, nelabai suderinamas su tingaus ir racionalaus sodo idėja, kiti siūlo vienmečiais augalais užkamšyti jauno gėlyno tuščias vietas, laukiant, kol paaugs daugiamečiai. Na, o aš vienareikšmės nuomonės neturiu. Vasarai ritantis link galo, kai pabosta nuolatinis žiedų skabymas, tręšimas ir laistymas - pradedu mintyti, kad gal ir nereikia tų visokių pelargonijų ir panašių grožių, bet kiekvieną pavasarį vis neatsilaikau prieš jų grožį. Turbūt nėr kitos tiek gausiai ir nuolat žydinčių augalų kategorijos, kaip vienmetės. Ir - be jokios abejonės, želdinant balkonus ar palanges-jos nepakeičiamos. Kitas klausimas, kiek ir kam reikia tų apželdintų palangių - dalis puikiausiai apsieina ir be to.
Užėjus šiemetiniam žioplinėjimo po turgaus gėlių skyrių periodui, tvardžiausi smarkiai, ir pirkau tikrai nedaug - šlamučių deriniams, kažkokią vykusią žioveinio? atmainą, ir kokias tai rožines ramunes už nemažą kainą, bet visiskai niekam tikusias - anos ilsisi kompostinėje. A, dar porą margenių ir keletą verbenų. Pelargonijomis apsirūpinau senukuose.
Na ir ką - vienareikšmiškai - didžioji dalis džiugina. Mažytis žioveiniukas? -pradžioj suporuotas su pelargonija - dėl artimų, derančių atspalvių - neilgai trukus okupavo visą vazoną? ar kaip kitaip pavadint tą daiktą, kurį paveldėjom pirkdami sodą, išmest ranka nekyla, nors grožio kokio tai irgi ne prūdai. Bet ai, lai būna, užeis įkvėpimas - patiuninguosiu gal kaip nors.
Štai tas gražuolis - žioveinis (jei neklystu) - turgaus bobutė jo pavadinimo neišdavė..

Verbena su šlamučiu

 

Šlamutis be verbenos

 

 Eksperimentinis žioveinio, pelargonijos ir šlamučio derinys ant palangės
 

 Pelargonija ant šaligatvio plytelkų - kurios kol kas be vietos  - vis gražiau, nei krūva be pelargonijų :)

Alyviniai tonai mano sode

Pastaruoju metu akis ėmė užkliūti už melsvų, violetinių ar švelnių alyvinių atspalvių. Planuoju naują gėlyną - norisi jo ramaus, nekrintančio į akis - užims gan nemažą plotą, tad jei dar ir rėksmingas būtų - tai turbūt atliktų ne traukos, o atgrasymo funkciją. Laiko iki rudens yra, tad dabar dar tik revizuoju, ką ir iš kur kasiu ir talpinsiu naujuose plotuose. Šiai dienai manau, kad ten augs čiobrelis

 

 

 

Alyvinės lelijos - šiek tiek vėlyvesnės, negu oranžinės, ir tame jų gerumas - ilgesnis laikas pasidžiaugt šiomis gražuolėmis.

Yra augalų, kurie gėlyne auga sau, ir kažkaip net nepameni, žmogus, kodėl jie pirkti, kodėl auginami, nes rodos, neturi nei kokios įdomios formos, nei grožio. Ir tik pražydus prisimeni - aha, va kame jų cinkelis. Tai panašiai man nutiko su lanksvomis - tampiau aš jas iš vieno sklypo galo į kitą, tokios jos gėlyno bomžiukai buvo, išmest gaila, ir tik šiemet netyčia pakliuvo akysna jų žiedai -  kokie jie pasirodo žavūs...Iškart susidėliojo vaizdelis, kur bus šių lanksvų vieta.

Bevaikštant gražiai susirodė fliokso lapija levandų fone - margi lapai gan kaprizingi, o čia toks netyčinis visai gražiai atrodantis derinukas..

Šiemet nudžiugino rožė Alan Titchmarsh  - pirmą kartą padoriai atrodo, vis neįtaikydavau su vieta - tai per sausa, tai per tamsu jai buvo, tad grožio jokio ana neparodydavo. Šiemet-pagrasinau, kad mesiu lauk, jei nepasitaisys -išsigando, apsipylė žiedais - ir kaip laiku - kai ankstyvesnės jau išblukę ir kaupiasi antrai bangai, šioji pražydo puokštėmis žiedų..

O namuose vis neatsidžiaugiu savo kabančiais  mini Semiramidės sodais :)

Levandų jūra

 

Kaip toj dainoj senoj - Rotaru..

 

 

-

Belaukiant lietaus

Vėjas jau taršo liaunus šviežiai pasodintų medelių kamienus - nežinau dėl ko, bet net silpna pasidaro, važiuojant pro kokius miškuose pasislėpusius vienkiemius, pušynuose įsikūrusias gyvenvietes.. Labai norisi miško, medžių, ne tų, liliputinių - jau net vaismedžiai ir tie patapo nykštukais - bet tikrų pušų, klevų, beržų.. O ir obelų normalių, senoviškų, dideliais medžiais augančių. Išvežėm vyriausiąją stovyklon - Kaišiadorių link - ten toookie pušynai, Neris netolies.. Žiūrėjau, dūsavau, ir ateities svajones dėliojau - gal kada turėsiu daaaauuug eurų be vietos ir panaudojimo galimybių, tai statyčiaus aukštaitišką kaimišką gryčią - būtinai pamiškėj, būtinai vienkiemy, būtinai rąstinę... Žodžiu. Svajot nedraudžiama, svajonės neša rožiniais sparnais, kaip tame gerame filme - ''  Easy Virtue'' vieną iš herojų, susisvajojusią meilės romaną su egzistuojančiu-neegzistuojančiu Edvardu.
Gaila, sklypas ne hektarai, ir medžiams užaugti laiko reikia daug, tad pasiėmus fotoaparatą šiand fotosesijas dariau - spaudžiau ir dėliojau subjektyvų sau prieinamą grožį, taip sakant.
 Pozuoja margenis - pelarginijos fone. Spalviškai tarsi specialiai susiderinę - tik - jis kambary, ji-lauke..

Tokia pati pelargonija ir terasoje

Genėjau pūslenį - iš nukarpytų šakelių susilipdžiau puokštelę

Ir dar vieną - tokią.. va .. žalią..

 

Pas vyriausiąjį kūdikį (gerai, kad ji po mano psl. nelandžioja) džiūva sinavadų puokštė - tokio savotiško, savito grožio - kažkuo panaši į tą mano mielą vaiką - šiek tiek pasišiaušus,  išdidžiai pakėlus žiedynus, ir ką tu jiems :)

 

Arklys, beje, vaiko tapytas.

 

Interjero pasižaidimai

Gėlyne prasidėjo lelijų žydėjimas. Nėr pas mane jų daug, kokios keturios rūšys, bet ir tos dar ne visos radę savo vietą. Turiu prie namo oranžinį kampą - ten susodintos ir oranžinės rožės, ir lelijos, ir viendienės, o pavasarį šviečia oranžiniai vilkdalgiai, dar heucheros - iš rausvų saulėkaitoje patapusios oranžiškai geltonomis laukia eilės -  niekaip neatsispiriu šiems šiltiems tonams, tai būdami ne tokioje matomoje vietoje, bent neerzina savo iškritimu iš bendro kiemo vaizdo. Švelnią oranžinę gražiai prislopina? ar išryškina? melsvi žiedai - susodinau ten levandas ir kokį tai neatpažintą žydintį grožį - atėjo jis į mano gėlyną pats savarankiškai, su kažkuriais pirktais augalais. Vazone dar ir čiobrelis laukia, kol jam vietą atlaisvins koks per tankiai įkištas levandos kerelis.

 

Lelijoms foną sudaro Westerland rožė..

 

 

Spalvų, kvapo ir žiedų švelnumo norisi ir kambaryje. Bevartant senus žurnalus, užkliuvo idėja - stilizuotų kopėtėlių panaudojimas.

Mano mažiausioji nėra iš tų vaikų estetų - jei tokių būna - kurie nuo mažų dienų ramiai grožisi puokšte, žiedu - jai norisi tą žiedą nagrinėti, tirti, o tų tyrimų rezultatas paprastai nebekelia malonių pasigėrėjimo minčių. Tad vyras griebėsi įrankių, susirado pataupytą ąžuolo šaką ir sumeistravo šį tą panašaus į tas kopėčias - tiesa, kopėtėlės mūsų versijoje transformavosi į rėmą - jį pabalkšvinau Tokurilla dažais. Rezultatu džiaugiuosi, rėmas gražiai atlieka jam skirtą funkciją - galiu kabinti indus su gėlėmis, ir kas smagiausia - kompozicija nepasiekiama kibioms mažosios gėlininkės rankutėms.  Su tais indais - plati laisvė improvizacijai - galima ir modernų vaizdelį susiorganizuot, ir kaimišką, vintažinį.. Dabar pasinaudojau stiklainėliu nuo uogienės. Prie to pačio - tas rėmas puikiai tiks ir levandos žiedelių džiovinimui. Dar -  jį galima kabint lauke terasoj, galima naudot vaistažolių džiovinimui, galima sukabint nuotraukas, rėmelius, raktus, galima papuošt kalėdiniais žaisliukais ir jis atliks Kalėdų vainiko rolę.. Žodžiu, jis man patinka :)