Puokštės.. Bouquets

Senokai nerašiau. Daug veiklos, daug stresiukų, kuriuos raminu senu nauju hobiu - puokštėmis. Senu, nes su gėlių komponavimu žaidžiu labai daug metų, nauju - nes tuo pradėjau domėtis šiek tiek rimčiau.  Laikas tam dosnus, pilnas gėlynas medžiagos įvairiausių idėjų įgyvendinimui. Rezultatui iki tobulumo dar mokytis ir mokytis, bet tame ir smaguma, kai mokytis norisi.  Šioks toks minusiukas - kilus kokiai idėjai, jos tiksliam įgyvendinimui ima kartais ir pritrūksta medžiagos, jei norisi kažko konkretaus - pvz. - per visas pard. pralėkus taip ir neradau nusipirkt oranžinių smulkių rožyčių.  Nėr populiarios, todėl ir neatsiveža, o nuosavam gėlyne smulkiažiedžių irgi neturiu. O su tom idėjom juk taip ir būna - ne tik puokštes darantis, bet ir mezgant, siuvant ar bet ką veikiant - šauna galvon, ir atsikratyt neišeina, niežti, kol jau nepasikasai :) Žodžiu, oranžinė idėja kol kas atidėta.

Vasaros žiedai

Gėlynas - nuolatinė kaita, augimas, akys nespėja pasidžiaugt vienais žiedais, tuoj skleidžiasi kiti, o kai pavargsti nuo spalvų ar labiau - nuolatinio rūpesčio tais gėlynais - ateina ruduo, žiema, pertrauka, tam, kad vėl su naujomis jėgomis kibtum į tuos pačius darbus.
Mano gėlynai jau nebe jaunučiai pirmamečiai, tad tos priežiūros reikia mažiau, kas labai džiugina, yra laiko daugiau pagalvot apie atskirų akcentų dėliojimą. Tie atskiri akcentukai - man - vienmečių vazonai, apie kuriuos pradedu galvot dar žiemą, norisi pabandyt kokius nebandytus ar pasiteisinusius derinukus. Ir labai smagu, kai tie nauji derinukai pasiteisina. Šiais metais - tai našlaičių ir lobelijų kompanija. Praeitam įraše sudėjau šviežiai pasodintų lovelių foto, dabar - kaip jie atrodo dabar, bent man - akys džiaugiasi, o neretai, atvėrus langą - ir nosis.

Terasiniai vazonai truputį pasikeitė, didžioji dalis našlaičių iškeliavo, vietoj jų įtūpė lobelija ir bakopa.

Ant palangės virš tos terasos, lovely, irgi vietoj našlaičių, kurioms saulės trūkumas čia nepatiko, apsigyveno petunijos atmaina sunkiu pavadinimu.

Tai va toks tas augimas, didėjimas, alyviniai ir gelsvi tonai - šiemet jų nemažai kieme,  kai apsidairau.

Gražaus birželio :)

Gėlių derinys palangei

Šį savaitgalį pas mus namie buvo žemės dienos, ekskavatorius rausė kiemą, taipogi ieškojom lobio -  juodžemio. Gyvenam tokioje vietoje, kur tarybiniais laikais buvo numatyta daugiabučių namų kvartalo plėtra, tad dar tada buvo išvedžiotos komunikacijos, paskui dalis tų vamzdynų, jau nepriklausomybės laikais, buvo iškasta ir išvežta. O kasant, aišku, valstyb. įmonei nė motais buvo kokia tai aplinkos apsauga ir panašūs niekai, moliai buvo verčiami ant juodžemio, pagalvojus, ot atgrubnagiai, net juodžemį išparceliuot nedasiprotėjo, na bet. Ir nusipirkę sklypa, darydami įvažiavimą, buvom radę, kad po pusmetriu baisaus kieto raudono molio yra storas gero, derlingo juodžemio sluoksnis. Su laiku pasirodė, kad toks beveik visas sklypas. Tas molis toks kietas, bjaurus, ant jo nei medis, nei žolė normalesnė augt nenorėjo, tad teko jį nukasinėt, tada iškabint juodžemį, paskui tą molį pilt atgalios, ir jau ant virš, kaip ir turi būt gamtoj, pilt juodžemį, nes susipirkt tokį kiekį būtų kainavę daug, o ir sklypo išsikelt nesinorėjo.
Tą procedūrą atlikom ne per kartą, ir va toks, jau tikiuosi, paskutinis kartas buvo užvakar. Iš to džiaugsmo, kad jau galima bus susitvarkyt normaliai, vakar nulėkiau turgun ir prisipirkau našlaičių, susisodinau, o jau kvapas - toks vaikystės.. Pamenu, su močiute vienas iš pasikultūrinimų būdavo lankyt kapinaites, tai našlaitė ten buvo viena pagrindinių puošmenų. Mes, vaikai, labai mėgdavom jas uostyt, apžiūrinėt, nes visos jos būdavo skirtingų spalvų derinių ir tas atrodydavo toks stebuklas...na, bent jau man..
Man labai gražu keraminiai kiemo vazonai, bet kai pasižiūriu į kainas, pasiryžimas susipirkt krūvą vienodos serijos išgaruoja.. Vis atidedu, na gal kada nors, kai daug nereikalingų pinigų bus.. Tad dalis kieme plastikinių, dalis keraminių, nors aišku, tas plastikas nelabai..
Ant rytinės palangės sudėliojau lovelius su našlaičių ir lobelijų derinuku. Lobelijos dar mažytės, bet užaugs.

Miegamajame, sau po akimis lovelin susodinau vien našlaites, nors pirminis užmąstymas ten buvo pelargonijos, nes labai gerai auga toje vietoje ..

Terasoje tokia kompozicija poroje vazonų - norėjau visur vienodų geltonų su raudona našlaičių, bet negavau, tad teko pirkt geltonas su juoda.

Į kompaniją čia dar ir šlamutis mažas įsodintas, su mintim, kad vėliau, našlaitems nužydėjus, jas persodinsiu kitur, o su paaugusiam šlamučiui į kompaniją auginu kitas gėlytes, galvoje sukasi įdomus derinukas.

Šita netyčiukė gėlyne išdygo..

Šalia sodininkystės, dar ir pamegzt kartais laiko išpuola, bet.. nedaug, lėtai kaip tai einasi su mezginiais, kai šilta.

Kurį laiką teko gyvent Norvegijoj. Ir teko padirbėt šluotos darbuotoja  brangiame spa centre. Tą laiką gan dažnai prisimenu. Puikūs darbuotojai, labai išradingi, viena iš administratorių turėjo flosristikos parduotuvę, tad tas centras pradedant holu, baigiant baseinu skendėdavo gėlėse, tiksliau, jų kompozicijose. Nžn, ar be tos patirties sugalvočiau savo namų vonios - tuoleto patalpas dekoruot gėlėmis, nors gal ir sugalvočiau. Bet tas kasdieninis vienokio ar kitokio žiedelio-lapelio-šakelės ar stagarėlio tempimas namo, dėliojimas, bandymas jį pateikt taip, kad pačiai būtų miela akiai turbūt atėjo iš ten. Dabar tiems smagiams dalykams ypač dėkingas laikas, kai kasdien skleidžiasi  vis kitų veislių tulpės, kai viskas pradeda žydėt ir kvepėt - kas pora ar tris dienas kaitalioju vonioj - tuolete tas puokšteles, nes na nėr kur per daug išsiskleist dėl mažosios gėlių mylėtojos, kuri tai kokį agurką su šaknim iš vazono išpeša, tai vazelę sukulia, tai vandenis išpilsto, ir paskui žiūri, ko ta kompozicija pagreitinta tvarka nuvysta..

Kaip dauginu pelargonijas

Pelargonija yra bene mėgiamiausia mano gėlė. Aišku, šalia krūvos kitų. Maža tokių nereiklių, nelepių ir džiuginančių augalų. Mano artimesnė pažintis su pelargonijomis prasidėjo dar pas močiutę kaime, ten leisdavom vasaras, gainiodavom viščiukus, niurkydavom katinus, erzindavom piktą šunelį Mopsą. Močiutė nebuvo didelė gėlininkė, turėjo keletą mėgiamų augalų, pamenu, vis norėdavo ryškiais bordiniais žiedais žydinčių, ir kažkaip vis su tokiais nepavykdavo - pradedant jurginais ir kardeliais, kurie vietoj raudonų pražysdavo švelniai rožine spalva, baigiant tomis pačiomis pelargonijomis, kurių irgi - gaudavo tik rožinių ar baltų. Bet užtai kokios tai buvo pelargonijos - ne kompaktiški krūmeliai, o dideli vos ne medžiai su vienu stiebu, bet daug žiedų. Tai va, pirma pažintis su pelargonijomis taip ir prasidėjo - močiutė gavo daigelį, užsiaugino, ir davė man ''flencą''. Pradžioj buvo visko, ir neįsišaknydavo, ir nupūdavo, dabar tai atrodo - elementaru viskas, o tada tai buvo bandymų ir ieškojimų kelias. Na, bet kaip skaičiau vienam mezgėjų forume - kelią įveiks einantysis, tai ir man pamažu atėjo suvokimas, kada ir kaip man geriausiai išeina ir daugint, ir augint tas pelargonijas.
Kalbant apie dauginimą - mano pastebėjimu, svarbu laikas - pavasarį, žiemos pabaigoj - gėlės noriai šaknijasi, o va rudenį - labai sunkiai. Ir tas pelargonijas daugint galima visą pavasarį ir vėliau, tiesiog - dauginant pavasario pradžioj, jau tais pačiais metais turėsim puošnų krūmą. Nors mano akiai gražiausi antramečiai kerai, aišku, tvarkingai išgenėti.
Tad kaip jas dauginu:  pirmiausia nupjaunu atžalą - šviežią, nesumedėjusiu kotu, stiprią, nors įsišknija ir silpnesni ūgliukai.

Apatinį lapelį nukerpu, kad nepūtų, o ir apspaust žemėm be jo lengviau.

Į vienkartinę stiklinaitę pripilu substrato - dažniausiai naudoju daigams skirtą durpinį, bet šaknijasi bet kokiame laidžiame. Substratą sulaistau, sodinu daigelį, apspaudžiu, užmaukšlinu maišelį, statau ant rytinės palangės ir savaitei - dviem pamirštu. Vienkartiniai indeliai labai patogu, nes aišku, kada augaliukas jau užaugina šakneles ir galima nudengti. Foto su puodeliu - iliustracijai, kokio dydžio ta stiklinaitė, ji nedidelė - puodelis apie 200 ml, tai stiklinaitė kokių 100 ml. talpos.

Ir viskas.

Laukiam žiedų.

Viskas bunda, sprogsta, ir žodžių nereikia.. :)

Ant nosies - pavasaris..

Turiu tokį įprotį - ryte permetu kelis internetinius portalus, kas naujo, gero ar blogo nutiko. Šiandien į akis krito orų prognozė -  pavasaris, pasirodo, nedžiugins. Nukabinau nosį, juolab ir už lango - balta balta kur dairais. Perskaičiau pirmus tris sakinius - pasirodo, kalba eina tik apie pirmą kovo savaitę. Na, eilinį kartą pasijuokiau pati iš savęs, kad pasimoviau už skambios antraštės, žiūriu, net ir komentarų cieli trylika kaba, na, manau sau - va, bendraminčių kiek - įlindau  ir ten -  negaliu nepasidalint, gaila, autorystės nežinau - padėkočiau žmogui už puikų jumoro jausmą ir gero juoko dozę iš pat ryto:

''Debesys taškysis, spjaudysis krituliais, šokiruojanti temperatūra kris žemyn ir kovo pradžioje sieks baisius, galingus minus 3 laipnsius naktį. O kur dar snygius, pūgis, šlapius!!! Prognozuojama baisiai šiurpinanti kaitri vasarą, gyventojams patariama nekišti nosies laukan, nes grėsmingai didelė grėsmė susirgti kasdieniu, įvairių rūšių vėžiu, gripais, bakterijomis ir dar gali rusai užpulti.''

Čia iš delfio rašinėlio apie orą komentarų skilties.

Pradžiai net susimąsčiau, kaip su autoriaus teisėmis, ale jei delfis iš komentarų ar forumų straipsnius surezga, tai gal anoniminius pamąstymus galima cituot?

Mano palangių gyventojai nublūdo, susisuko jiems matyt žalios galvelės nuo tų permainų, kalėdinis kaktusas (Plokštenis, (lot. Schlumbergera truncata)) antrą kartą pražydo, sumąstė, kad anas yr velykinis.

 Jo vaikas iš paskos - irgi žiedelius krauna..

Nesiskundžia ir kiti augalynai, neskaito oro prognozių, tai nesigąsdina, pavasario laukimu džiaugiasi ir tiek. Draugiškai sudygo paprikos.

Ir smagiai šakneles personaliniuose šiltnamiukuose auginasi pelargonijos.

Vaizdelis palangių, aišku, šiaip sau, bet dūšia džiaugiasi.

To visiems ir linkiu :)

Pora melsvų atspalvių

Keista, kad lietuvių tautinis charakteris skaitomas santūriu, išlaikytu - kai pažiūriu, kokie tie mūsų metų laikai, kai vieną dieną jau lyg ir pavasarėja, kitą - vėl sniego pridrebia, atrodo, ir žmogus turėtum patapt permainingas, nenuspėjamas, o čia - ramus, susitaikęs, išlaikytas. Gal dėl to ir išlaikytas, kad va taip va patiri visko, dėl nieko negali būt garantuotas ir užtikrintas. Čia labiau apie orus, bet ir šiaip tinka. 
Mano blogas -  labiau hobio, o ne filosofinių pamąstymų, tad jei prie jų - pastaruoju metu many, kaip toj seno anekdoto beždžionėje, kuri niekaip neapsisprendė, graži ji, ar protinga, vis grumiasi mezgėja su daržininke. Nugriebus laisvą valandžiukę, puolu prie virbalų, nes pavasariop ir vasarą šitam maloniam užsiėmimui laiko paprastai nebelieka.
Vis nustembu, kaip greitai auga vaikai. Ir matosi tas labiausiai ant striukėjančių drabužėlių. Mažiausiąjai numezgiau liemenytę, šiltas švelnus siūlas, dar mezgant mano mergytė tą mezginį  vis taikėsi matuotis ir glostyt, o ir oras tokiems apdarams dabar kaip tik tinkamas.

Siūlai Schachenmayr  Alpaka Premium, 50 gr - 100 m, sumezgiau du su puse kamuoliuko.  Siūlas labai smagiai mezgėsi, megzdama avių vilną čiaudau, o va alpaka nedirgina nosies..

Liemenė gimė be didelių mąstymų, neseniau sau nusimezgiau tokio paties rašto megztinį, spalva irgi labai patiko, tad abi su mažute turim po panašų daiktą. Štai maniškis:

 

 

 

 

Siūlai Rowan felted tweed DK 165  Scree , sumezgiau 5 su trupučiu kamuoliuko. Sakyčiau, labai skalsus siūlas, tikėjausi, kad reiks daugiau.

Pozuoja dukra, jai mano megztinis kažkiek laisvokas - mergina atsisakė būt fotografu, mieliau pabuvo pakaba..

Na, o čia - kad akims nepabostų pilkšvai melsvi tonai (jų pas mane dar liko.. :) )..

Su kuo išimt markerio dėmes

Praėjęs įrašas gavosi liūdnas, na o šis, tikiuosi, gal bus naudingas. Vakar taip jau nutiko, kad mažoji pasičiupo žalią markerį ir apipaišė medinę lakuotą matiniu laku komodą ir lentyną. Dar ir duris. Durys buvo dažytos Tikurilla melody dažais, vos blizgaus paviršiaus, apžiūrėjau tą šedevrą iškart, ir nusivalė labai paprastai - drėgnu muiluotu skudurėliu. Na o baldus užmačiau tik vakare, spėju, po keletos gerų valandų, markeris, natūralu, jau buvo puikiai nudžiūvęs. Puoliau valyt su muilu - nepadėjo. Su soda - truputį nublukino, bet vis tiek žali dryžiai puikiai matėsi, o ir labai trint bijojau, kad nesuveiktų kaip švitrinis p, nenutrintų lako. Vyras turėjo WURTH industrinio valiklio - pasibandėm nedidelį plotelį, ar nereaguoja kaip nors - nepadėjo. Internetas visagalis išmetė druskos rūgštį...  mintis nesužavėjo. Netyč už akių užkliuvo tušinuko dėmėms rekomenduojama dantų pasta - galvoju, reik pabandyt. Ir ką gi  - valiooo... dantų pasta išėmė  keleto valandų senumo markerio piešinius.
Kad jau taip pasisekė, sumaniau išbandyt pastą dar vienoms dėmėms - akrilinių tapybos dažų - jais buvo išdirbtas visas odinis? rankinukas - tiek pati oda, tiek medžiaginis pamušalas. Tiesa, tie dažai jau buvo įsisenėję, dėmių daug - rankinukas buvo naudojamas dažų tūbelėms nešiotis, ir kartais jos tiesioj pamirštos užsukt, na, kaip kad vaikams būna.. Ir kaip smagu - iš odos išėmė dažus lengvai, na, iš pamušalo - sunkiau ir ne visiškai, bet vis tiek - vaizdelis šimtą  kart gražesnis nei buvo.

Apie skundimą ir pilietiškumą

Graži žiema už lango. Elegantiškai sninga, nei daugiau, nei mažiau. O dūšioj gumulas. Niekaip negaliu nusimest minčių apie tėvo - net tas žodis nelimpa - sumestus šulinin kūdikius. Ir sukasi kažkaip visokios pokalbių su pažįstamais nuotrupos, apie vaikus, apie auklėjimą, už akių vis kliūva citatos apie abejingumą. Kaip visada - visi viską žinojo, bet visi tylėjo, gal laukė, kad skųs kažkas kitas, svarbu, ne pats. O baigėsi kaip baigėsi.
Ir va pradedu galvot - kokią meškos paslaugą darom vaikams, pasakodami, kad skųstis ir skųst - negražu, kad tylėjimas - auksas, kad lai žinosi, o mes va - patylėsim, ir viskas bus gerai. Juk tas toks auklėjimas - yra antipilietiškumo ugdymas. Tiesiogine žodžio prasme. Ugdymas gebėjimo praeit, akis nusukus, nuo parkritusio, nuo skriaudžiamo, bele manęs neliečia. Nesuprastų mūsų normalių šalių piliečiai - nes reagavimas, skundas - elementarus pilietiškumas. O pas mus, kaip kokiams išvirkščiam pasauly - diegta daug metų visiškai priešingai. Ir priežastys labai paprastos - dar sovietiniais laikas skundimas neatsiejamai susidubliavo su trėmimais, represijomis, ir įgavo juodą atspalvį. Vėliau - išbujojus tokiems smagiems reiškiniams kaip kyšininkavimas, vagiliavimas iš darbovietės, spekuliacija, nelegalus darbas, mokesčių slėpimas, kontrobanda, otkatai - vardint galima ilgai, ir visi žinom  tuos gražius reiškinius - va šioje sekoje ir kaip lygiavertis reiškinys ir smurtas prieš suaugusius, ir smurtas prieš vaikus, ir alkoholio vartojimas ne laiku ir ne vietoje, o viso to rezultatas - iškrypusiomis vertybėmis besiramstanti visuomenė, kuri nebus draugiška nei seniems, nei jauniems. Tik - jaunas dar gali keist gyvenamą vietą, o va senas - nepabėgs nuo to niekur, pagalvojus - kaip paradoksaliai pasiveja dalykai, kuriuos patys išugdome.. Taigi, kai kitą kart norėsis vaikui sakyt -
ne(si)skųsk, nesikišk - nepamirškim ir kitos to nesikišimo ar nesiskundimo pusės.