VAIKIŠKOS KNYGOS

Atsikėliau, išgurkšnojau savo kasrytinį puodelį kavos ir sumaniau daryti vaikų knygų inventorizaciją..Skamba rimtai, bet rimta ir yra - ir knygų, ir skaitytojų namuose daug, tad ir tas knygų rūšiavimas bei tvarkymas užtrunka. 

Betvarkydama pagavau save mintijant - juk dabar tiek daug prikepta leidyklų, tiek daug leidinių, o skaityti beveik nėra ko. Ar geri autoriai brangūs, ar tiesiog leidyklose dirba žmonės, kurie knygų neskaito??

Surinkau savo vaikų topines knygeles - pati augau jas skaitydama. Ne tik augau, bet ir mokiausi pažinti gamtą, ją mylėti, saugoti. Turbūt dėl to nekyla noras į mišką bruktis su keturračiu ar palikti šalikelėje sužeistą gyvūną.. 

Taigi, vaikų mėgstamiausios:

Dž. Darelo ,, Mano šeima ir kiti gyvūnai''; ,,Įkaušęs miškas'' (ši tikrai ne apie alkoholio vartojimą, Verygai rūpintis nereikėtų :) ); ,,Bafuto skalikai'' ; ,,Sugaukite man kolobusą''. Knygose rašoma apie autoriaus įkurtą zoologijos sodą, kasdienius rūpesčius globojant, rūpinantis, gydant to sodo augintinius, gvildenamos gamtos apsaugos temos, kurios tokios aktualios šiandien..

Dž. Kervudo ,,Meškinas Tiras'' - klasikų klasika. Vėlgi - laukinių gyvūnų kasdienybė, kova už būvį su medžiotojais..

V. Ctvrteko ,,Vežėjo Šeitročeko keliai'' mano septynmetei buvo kažkas tokio. Ir ne tik jai. Su humoru - paprastu, todėl smagiu ir vaikams, ir suaugusiems pasakojami vežėjo Šeitročeko ir jo nuostabaus arkliuko nuotykiai..

Na, o L. F. Baum ,,Ozo šalies burtininkas'' - viena iš geresniųjų neseniai išleistų knygų.. Vėl - nuotykiai, kelionės, draugystė, tikrosios vertybės..

Kalėdinis vainikas

Pasižiūrėjau paskutiniojo įrašo datą ir pati nustebau - praėjo metai.. Paradoksas su ta laiko tėkme - vaikystėje jis slenka lyg prisnūdęs, norisi visko greičiau, o po dvidešimt kelerių laikas ima bėgti vis sparčiau, sparčiau, ir jau net nebeskaičiuoji, kada ateis sekanti žiema - vasara, o tiesiog mėgaujiesi tuo, kas yra čia ir dabar. Tame metų pliusas.
Esu sena-nauja studentė, pernai įstojau ir baigiau porą kursų, šiemet studijuoju 3 ir 4-ame kursuose, kursiokai juokiasi, kur skubu. O aš tiesiog jaučiu, kad paprasčiausiai nebegaliu sau leisti daryti ką nors lėtai, noris dar tiek daug sužinot-pamatyt-išmokt-pajust-pabandyt.. :)
Tas bėgimas turi ir minusų - kažkas lieka pradėta ir nebaigta, kažkas ne iki galo apgalvota, bet turbūt net ir neskubant nėr garantijos, kad viskas vyktų super racionaliai ir 100 procentų atlieptų poreikius. Namuose niekaip neprieina rankos prie tambūro baigimo, tačiau šią savaitę susidėliojau viziją, kaip aš tą tambūrą įsivaizduoju ir pamažu tą viziją įgyvendinu, tikiuosi, gangreit galėsiu tuo savo penkmečio projektu pasidalinti.
Vakar fb už akių užkliuvo  straipsnis Geltono karučio svetainėje apie kalėdinių vainikų tvirtinimą ant durų. Jo įkvėpta puoliau gamint Kalėdinį vainiką. Dukros pradžioj entuziastingai puolė padėt, tačiau, išsitepusios rankeles pušies sakais tą reikalą metė, tad buvau palikta kūrybintis viena pati sau.

Kalėdinis vainikas -  nesudėtingas reikalas, jei nesinori labai nulaižyto, nudailinto įspūdingo rezultato. Kartais mėgstu blizgučius, tačiau šį kartą dariau natūralistinį, gamtinį vainiką iš to, ką radau savo sode - apgenėjau apatines pušaičių šakeles, nuskyniau šilokų žiedynus, vainiko karkasą susukau iš beržo šakelių - skaičiau, kad beržas šiam reikalui idealiai tinka dėl savo lankstumo ir plastiškumo.
Pradinis užmanymas buvo įkomponuot ir kalėdinių žaisliukų, tačiau eigoje šios minties atsisakiau, nes anie tiesiog neprilipo..
Dirbtuvėlės :) :

Procesas:

Rezultatas:

Viso užtrukau gal gerą pusvalandį, tačiau tas ramus knebinėjimasis pakrovė ramybės visai dienai.

Vainiką perrišau kaspinu, kurį paprasčiausiai priklijavau lipnia dažymo juosta (tačiau labai tvirtai laikančia) prie durų viršaus - šis būdas aprašytas čia:
https://geltonaskarutis.lt/kaip-pakabinti-kaledini-vainika-nesugadinant-duru/

Naujametinės dekoracijos

Viena iš dukrų gavo dovanų vėlimo reikmenis, tai dabar vis pažaidžiam, nuveliam tai kokią servetėlę, tai va, foto pozuojantį zuikį, sekantis projektas - lapė. Velia ir mano 3 metų mažoji, taip, kaip jai gaunasi. Visokie, net ir nelabai pavykę  vėlinukai dabar jos žaidimų arsenale ant bangos.

Žiemos pradžios vaizdeliai

Sausis ne visai žiemos pradžia, tiesiog dėl laiko stokos tik dabar perkėliau nuotraukas.. Pamažėle apima pavasario nostalgija..

Puokštės.. Bouquets

Senokai nerašiau. Daug veiklos, daug stresiukų, kuriuos raminu senu nauju hobiu - puokštėmis. Senu, nes su gėlių komponavimu žaidžiu labai daug metų, nauju - nes tuo pradėjau domėtis šiek tiek rimčiau.  Laikas tam dosnus, pilnas gėlynas medžiagos įvairiausių idėjų įgyvendinimui. Rezultatui iki tobulumo dar mokytis ir mokytis, bet tame ir smaguma, kai mokytis norisi.  Šioks toks minusiukas - kilus kokiai idėjai, jos tiksliam įgyvendinimui ima kartais ir pritrūksta medžiagos, jei norisi kažko konkretaus - pvz. - per visas pard. pralėkus taip ir neradau nusipirkt oranžinių smulkių rožyčių.  Nėr populiarios, todėl ir neatsiveža, o nuosavam gėlyne smulkiažiedžių irgi neturiu. O su tom idėjom juk taip ir būna - ne tik puokštes darantis, bet ir mezgant, siuvant ar bet ką veikiant - šauna galvon, ir atsikratyt neišeina, niežti, kol jau nepasikasai :) Žodžiu, oranžinė idėja kol kas atidėta.

Vasaros žiedai

Gėlynas - nuolatinė kaita, augimas, akys nespėja pasidžiaugt vienais žiedais, tuoj skleidžiasi kiti, o kai pavargsti nuo spalvų ar labiau - nuolatinio rūpesčio tais gėlynais - ateina ruduo, žiema, pertrauka, tam, kad vėl su naujomis jėgomis kibtum į tuos pačius darbus.
Mano gėlynai jau nebe jaunučiai pirmamečiai, tad tos priežiūros reikia mažiau, kas labai džiugina, yra laiko daugiau pagalvot apie atskirų akcentų dėliojimą. Tie atskiri akcentukai - man - vienmečių vazonai, apie kuriuos pradedu galvot dar žiemą, norisi pabandyt kokius nebandytus ar pasiteisinusius derinukus. Ir labai smagu, kai tie nauji derinukai pasiteisina. Šiais metais - tai našlaičių ir lobelijų kompanija. Praeitam įraše sudėjau šviežiai pasodintų lovelių foto, dabar - kaip jie atrodo dabar, bent man - akys džiaugiasi, o neretai, atvėrus langą - ir nosis.

Terasiniai vazonai truputį pasikeitė, didžioji dalis našlaičių iškeliavo, vietoj jų įtūpė lobelija ir bakopa.

Ant palangės virš tos terasos, lovely, irgi vietoj našlaičių, kurioms saulės trūkumas čia nepatiko, apsigyveno petunijos atmaina sunkiu pavadinimu.

Tai va toks tas augimas, didėjimas, alyviniai ir gelsvi tonai - šiemet jų nemažai kieme,  kai apsidairau.

Gražaus birželio :)

Gėlių derinys palangei

Šį savaitgalį pas mus namie buvo žemės dienos, ekskavatorius rausė kiemą, taipogi ieškojom lobio -  juodžemio. Gyvenam tokioje vietoje, kur tarybiniais laikais buvo numatyta daugiabučių namų kvartalo plėtra, tad dar tada buvo išvedžiotos komunikacijos, paskui dalis tų vamzdynų, jau nepriklausomybės laikais, buvo iškasta ir išvežta. O kasant, aišku, valstyb. įmonei nė motais buvo kokia tai aplinkos apsauga ir panašūs niekai, moliai buvo verčiami ant juodžemio, pagalvojus, ot atgrubnagiai, net juodžemį išparceliuot nedasiprotėjo, na bet. Ir nusipirkę sklypa, darydami įvažiavimą, buvom radę, kad po pusmetriu baisaus kieto raudono molio yra storas gero, derlingo juodžemio sluoksnis. Su laiku pasirodė, kad toks beveik visas sklypas. Tas molis toks kietas, bjaurus, ant jo nei medis, nei žolė normalesnė augt nenorėjo, tad teko jį nukasinėt, tada iškabint juodžemį, paskui tą molį pilt atgalios, ir jau ant virš, kaip ir turi būt gamtoj, pilt juodžemį, nes susipirkt tokį kiekį būtų kainavę daug, o ir sklypo išsikelt nesinorėjo.
Tą procedūrą atlikom ne per kartą, ir va toks, jau tikiuosi, paskutinis kartas buvo užvakar. Iš to džiaugsmo, kad jau galima bus susitvarkyt normaliai, vakar nulėkiau turgun ir prisipirkau našlaičių, susisodinau, o jau kvapas - toks vaikystės.. Pamenu, su močiute vienas iš pasikultūrinimų būdavo lankyt kapinaites, tai našlaitė ten buvo viena pagrindinių puošmenų. Mes, vaikai, labai mėgdavom jas uostyt, apžiūrinėt, nes visos jos būdavo skirtingų spalvų derinių ir tas atrodydavo toks stebuklas...na, bent jau man..
Man labai gražu keraminiai kiemo vazonai, bet kai pasižiūriu į kainas, pasiryžimas susipirkt krūvą vienodos serijos išgaruoja.. Vis atidedu, na gal kada nors, kai daug nereikalingų pinigų bus.. Tad dalis kieme plastikinių, dalis keraminių, nors aišku, tas plastikas nelabai..
Ant rytinės palangės sudėliojau lovelius su našlaičių ir lobelijų derinuku. Lobelijos dar mažytės, bet užaugs.

Miegamajame, sau po akimis lovelin susodinau vien našlaites, nors pirminis užmąstymas ten buvo pelargonijos, nes labai gerai auga toje vietoje ..

Terasoje tokia kompozicija poroje vazonų - norėjau visur vienodų geltonų su raudona našlaičių, bet negavau, tad teko pirkt geltonas su juoda.

Į kompaniją čia dar ir šlamutis mažas įsodintas, su mintim, kad vėliau, našlaitems nužydėjus, jas persodinsiu kitur, o su paaugusiam šlamučiui į kompaniją auginu kitas gėlytes, galvoje sukasi įdomus derinukas.

Šita netyčiukė gėlyne išdygo..

Šalia sodininkystės, dar ir pamegzt kartais laiko išpuola, bet.. nedaug, lėtai kaip tai einasi su mezginiais, kai šilta.