Svajoju

Būna dienų, ypač pavasarį, kai šaukte šaukia gamta, laukas, žemė, kastuvas.. Kastuvas yr mano nuolatinis palydovas - ir taip jau turbūt 9-ti metai, kai kasinėju savus, ne tėvelių ar senelių arimus.Šiandien tvarkiau senas foto, akį patraukė sodo - senosios, darytos prieš kokius 8 metus, kai tik nusipirkom - ir vos užpraeitos vasaros - laiko, kai to sodo vaizdas buvo pradėjęs man patikti. Kai jį pirkom - pirkom 4 vaismedžius, krūvą sužėlusių serbentynų, ir visą likusį plotą arimo - juodos, geros žemes, kuri visa buvo naudojama jo didenybei daržui. Perkant mano ateities vizijose daržo dar nebuvo - mačiau tik pievą ir gėles. Bet su laiku to daržo vistik šiek tiek atsirado. Su pieva paprasta - užsėjom, ir valio, su gėlynais - prireikė keleto metų darbo, kad ir spygliuočiai paaugtų, ir gėlės organiškai suželtų ir iš menkų kerelių pataptų matoma mase su svoriu, kvapu ir vaizdu.

 

 

O 2011 spalį nusipirkom sklypą ir prasidėjo džiaugsmas iš naujo - iš sodo mano grožiai pradėjo važiuot į namus - čia

.. Ir va jau ketvirtas pavasaris, kai aš su kastuvu vis iš naujo revizuoju, perkasinėju, persodinėju tuos arus.. Vaizdelis, be abejo, jau visiškai kitoks, negu šioje nuostabioje derlingos molio pliurzos foto.

Laukiu nesulaukiu laiko, kai pažvelgus per langą, matysiu džiungles - vėsius užkaborius, ramius, medžių lapijoje pasislėpusius kampelius, kur galėsiu suptis hamake su mezginiu, o ne kastuvu,  rankose.

Kol kas absoliučiai patenkintas pro langą žvalgosi mano mažiukas augintinis - vaizdelis iš vasaros :

Avietiniai planai

Dažnokai, turėdama laiko, panaršau po Ravelry svetainę. Žaviuosi mezgėjomis, kurios sau prisimezga krūvas drabužių, kurie ir tarpusavy dera, ir atlikti tvarkingai, ir apdaila tobula. Visada akį labiau traukia suaugėliški, moteriški mezginiai, kai pati labiau mezgu vaikams, nors su kiekvienu baigiamu megztiniu, šaliku ar kojinėmis sau žadu, kad jau po šio tai pulsiu apmezginėt save, mieląją. Bet.. Vis tas mezginys sau atsideda tolimesnei ateičiai.

Kodėl taip gaunasi?.. Kodėl - ne tik mezgant, bet ir šiaip-kasdieniame gyvenime - neretai išeina pamiršti save, savo antrą pusę, o į pirmą planą patenka vaikai.. ?  Ir remontuojantis, ir blynus kepant - pirmiausia žiūrim jų poreikių ir norų, o savi atsiduria neprioritetinių sąraše.. Ar tas taip jau gerai?

 Vieno neprotingo meilės sau priepuolio metu nusipirkau nemažai vnt. medvilnės. Be galo patiko spalva.

 

Manau, kad tos spalvos užteks ir man, ir mano mergaitėms bent dviems, nes trečioji - paauglė -  ružavos-avietinės nemyli. Ir - suprantu, kad medvilnę megzt man nelabai smagu, bet-kad jau pradėjau, tai niekur nesidėsiu, noriu paprastos bliuzeles, viršuje turėtų būt kiauraraštis. Taigi-kaip sakoma-gera ar nelabai-pradžia - ne pusė, bet vis šioks toks darbas, o kad jau ir į čia įdėjau, tai jausiu pareigą ir iki pergalingo mezginio galo gal pavyks.  Kada nors.. :)

 

Prasideda....daržas..

Berods pernai skaičiau Užkalnio straipsnį (nuomonę?) apie šantažą - terorizmą ...cukinijomis..
Apie tai, kaip daržininkai megėjai prisiaugina ką valgo, ir ko ne - ir-nebeturėdami kur dėt pertekliaus, ji bando ibrukt visiems artimiesiems ir tolimiesiems giminėms, draugams, kaimynams bei kitiems, turintiems nelaimės pasižinoti su aistringu daržininkystes maniaku. Akcentai straipsnyje buvo sudėlioti būtent taip. Tada - rudenį, kai pati irgi - lygiai taip pat dalinausi perteklinėmis gėrybėmis, pyktelėjau - gi žmogus iš geros dūšios daliniesi su artimu savo, ne skūpas esi.. O šiandien jau kitaip sugalvojau - ką tik (kaip ir kasmet tokiu laiku)  persodinėjau paprikų daigelius. Pridygę jų nemažai buvo, tad pradžioj darbo, prisitempiau visokiausiu grietinių-jogurtinių indelių, galvoju, kad jau persodinėt, tai visus, kad visiems užtektų. O paskui, persodinus keletą pirmųjų, nusviro rankos, tą nelemtą užkalnį prisiminus.. Nes kuo skiriasi žmonių gaudymas su cukinijomis, nuo žmonių gaudymo su paprikų-moliugų-da kokių baobabų daigeliais? Pernai juokutis buvo - daviau kelis moliūgų daigus, užaugo gražus, skanus, gausus derlius - dalinamės neperseniausiai, ką iš to gėrio pagaminom - laiminga gero moliūgų derliaus savininkė, nuleidus akis, sako - išmečiau. Ką išmetei? - moliūgus visus - nes niekas jų nevalgo.
Net prisėdau - auginau, popinau daigiukus, lepinau visaip kaip, dienomis į šiltnamį-naktimis atgal-namo nešiojau, kaip su vaikais žaidžiau, o ji-išmečiau..
Taigi, persodinau paprikiukų tik savo asmeniniams reikalams, o kitus, su gailesčiu šiokiu tokiu - į kompostą. Bėda, kad tas sėklų daigumas nebeprognozuojamas, prisėju, kad užtektų, o išdygsta kartais per daug..

 

Dar keletas porų..

Ir - gvaizdūnės bei astros -  gėlių daigiukais dalintis paprasčiau - pas tėvelius sode pati nuvežus pasodinu, tai nors tiek gerai :)

Megztinėlis pavasariui

Šiandien daug galvoju apie pažadus. Ką tik mano vyriausioji ant manęs supyko - nes nedaviau kompiuterio. Tas yra  mūsuose vienintelė veiksminga baudimo priemonė, o tų priemonių kartais tenka imtis - auginantys paaugliukus, turėtų mane suprast. Bėdos namuose dėl tvarkymosi, dėl šuniuko vedžiojimo, ir dėl kalbėjimosi supykus pakeltu tonu. Man dukra yra sakius, kad mano bausmių - to buvimo prie kompiuterio laiko ribojimo - ji nelabai tebijo, nes neišlaikau žodžio,  nusileidžiu - duodu tą pc, nepraėjus bausmės laikui.. Pripažįstu tą, ir, kad save drausmint, net blogą rašyt pradėjau -  norėčiau bent kažkiek laiko tą daryt reguliariai.. Ir dar - reguliariai megzti :) Su tuo yra lengviau, be abejo, nors, šylant orams, lauke laukia daug darbų, ir norisi spėti viską.
Taigi - ką tik numezgiau megztinėlį mažiukei - iš neseniai foto rodytų siūlų. Spalvos pasirodė per daug saldžios, tad mezgiau sudėjusi merino vilnelę ir medvilninį siūliuką - atitekusį iš kaimynės lobynų, pas ją užsilikusį nuo tarybinių laikų - nelygaus storio, bet tas man mezginyje labai patiko, reiks ir sau kažką numegzt sudvigubinus tą medvilninį su kuo nors. Jokių įmantrybių nedariau, raštas pats paprasčiausias, nes ir siūlas margas, o ir megztinukas kasdieninis. 

Vos ne tautinės veliavos spalvų mezginys - gaila, nespėjau Kovo vienuoliktąjai jo pabaigt..

O namuose jau pakvipo tikru pavasariu..

Gėlės ir ne tik..

Kažkas kasdien meldžiasi, kažkas (gaila, bet ne aš) kasdien sportuoja. Kažkas - kasdien mezga. Esu iš tų paskutiniųjų kažko - kasdien pamezgu bent po eilę, jei neišeina daugiau. Savotiška savidisciplina. Na, o mezgant kyla visokių gerų ir šiaip minčių. Pirmiausia apie tas - šiaip: 
Namų duris gali užsirakint trimis spynomis, užsidaryt langus - bet nuo rinkimų - niekaip nepabėgsi..Šiandienos aktualijos - ką tik pasibaigę (kai kam) rinkimai. Mano Jonavoje išsirinkom socialdemokratus. Anų turėsime (ir turėjome) ir merą, ir didžiąją dalį tarybos. Kaune pliekiasi milicininkas su patriotu, Vilniuje , Klaipėdoje irgi - kovos, o jonaviečiai išsirinko iš karto. Kame tos sėkmės paslaptis? Spėčiau, kad šalia gerų darbų, vaisinga rinkiminė kampanija - kad jau sėjo socialdemokratai sėklą, tai žiūrėsim, koks bus derlius.

 Keletas žiedelių matomi jau dabar - keli išsirinktieji dirba savivaldybės įstaigose. Ką jie darys? Nesugalvos, tikiuosi, užleist vietoj savęs neišrinkto partiečio? Nes rinkėjams būtų kaip ir nesmagu, kaip tam Žemaitės, atrodo, ? apsakyme, kur vietoj mergelės mamelė save iškišt už nuotaką susimanius buvo.

Na, kaip bebūtų, sėklos yra dalykas geras, (ir ne taip svarbu net, išdygs pinavija, ar socialdemokratijos žiedai), pavaikščiojau aplink savo rūtų darželius, pasiregėjau vizijas, kur ten jas sėt reiktų, dirvonėliai dar pilkšvi, liūdni, tai tam kūrybiniam polėkiui neišsivedėjus, naują mezginį susidėliojau - maži vaikiukai auga be galo greit, nuo mano dabar jau septynmetės leliukiškų laikų liko keletas kamuoliukų kūdikiškai mielų spalvų merino vilnos -iš jų noriu numegzt megztinėlį pavasariui (labai tikiuosi,šiam..)

 Na o vyresniąjai padirbau baktusą - naudojau Drops fabel 912 spalvą, o kad tą šokoladą dar šiek tiek paskanint - iterpiau razinų - Regia likučių nuo saviškio baktuso (taip, taip-kartais ir sau ka nors nusimezgu - po kiekvieno vaikiško dalyko vis žadu, kad jau dabar viską megsiu tik sau vienai - nes vakai greit auga, mezginiai tie trumpam, ardyt nemėgstu, kad permezginėt, o ir siūlų visokių naujų pabandyt norisi, bet..)

Čia maniškis:

Žiūriu foto - vaikučiui ramios, nevaikiskos spalvos, o mama kad jau nusispalvino :) Tai va - vaikučio derinta prie kepurės, o kepurė derinta prie megztinio - čia jos pačios už(si)sakymas toks buvo..

Na ir kokia čia antraštė tiktų?

Ar labai skiriasi vyrai ir moterys? Stereotipiškai?.. Jis turbūt labiau linkęs rizikuot, ji gi - nori pastovumo. Jis - pirma padaro, tada galvoja, ji - galvoja, o tada...(ne)daro. Vienas iš filmų, gražiai iliustruojančių tuos skirtumus "The last Night" - daug kur Lt verčia jį  "Praėjusią naktį Niujorke". Be super gilių minčių ir ieškojimų, bet taikliai pasakojantis, kaip (turbūt) elgtųsi moteris, ir kaip - vyras, esant palankiai situacijai nusukt į kairę (ar dešinę - kaip kieno skoniui).

Taigi, stereotipai. Mezgant (o ir ne tik) - kažkaip stereotipiška - rožinė spalva ir vyriškas drabužis nelabai dažnai draugauja. (dar žydra, nors nuo senų laikų berniukų spalva - dabar jau irgi kartais prie ne visai vyriškų priskiriama :))
Mezgėjoms, tokioms kaip aš, kartais nutinka, kad nusiperkama labai graži sruoga Aade long pink-lila spalvos siūlų. Pats pavadinimas sako, kas ta per spalva - rožinė su alyvine ir pilkos užuominomis, grožių grožis neapipasakojimas, kaip ir daugelis kitų,  su spalvų perėjimais. Ir taip tu man nepasisek, kad to grožių grožio maniškė mergaičių kompanija kažkodėl neužnorėjo. Nei viena iš trijų vienetų.. O su manim - ir visų keturių.. Liūdesys būtų begalinis.  Bet - taip jau yra mūsiškėj parapijoj, kad viskas, ko nereikia merginoms, tenka vyrijai - tai ir tie gražieji siūlai atiteko mūsų vyrui. Iš vien tų rožinių tonų megzti nesiryžau, nes na ir mano vyro tolerancija spalvoms turi ribas, nusipirkau dar porą sruogų pilkų siūlų, ir iš dvigubo siūlo numezgiau megztinį - pilka tą barbišką rožinę nugesino, ir rezultate vyras turi be galo šiltą, jaukų ir minkštą megztinį, o aš sau užsidėjau pliusą, kad (ap)mezgu ne tik mergaites, bet ir savo mieląjį. Dar didesnis pliusas -  turtų terboje atsirado vietos dar vienam kg. siūlų - šventa vieta negali būt tuščia, ji klykte klykia, prašydamasi užpildymo....

Riešinės

Auginant daugiau nei vieną vaiką, šeimoje norom nenorom susiduriama su tų vaikiukų tarpusavio konkurencija. O mūsų namuose, beveik gryname (su pora išimčių) moteryne - tos konkurencijos, lygiavimosi apstu. -Mama, kuri tau nupiešė gražesnį piešinį? '' -Mama, kuri valgys pirmą blyną? -Mama, kodėl tu jai ar kitai šypsaisi daugiau?  '' - tokia ta mūsų kasdienybė. Su mezginiais panašiai.. Pasiimu kokį mažą, smagų (dėl to, kad greitą neretai) mezginėlį mažiausiajai - tuoj girdžiu pageidavimą: - mama, aš irgi šito noriu... Vyriausioji - su ja susitariam suaugėliškai - kad jau mes abi vieno ūgio, ir skiriamės tik svorio kategorijomis, tai mums mezgu ypač retai - nes tokie mezginiai paprastai ilgai užtrunka, o ir motyvacija su laiku silpsta, nes atsiranda kokių tai degančių, svarbių mezginių - tokių kaip n-tosios kieno nors kojinės, pamestos pirštinės klonas, ar baktusiukas šąlančiai gerklytei.
Na, bet šiandien ruošiausi rašyt apie riešines - ir fotosesiją dvi dienas dariau, tad.. Kai aplink mezgančiosios viena po kitos pradėjo sirgt riešinių mezgimo liga, sau sakiau, kad na jau aš tai tikrai ant jų nekibsiu. Net nežinau kodėl, tas daiktas man regėjos toks netraukiantis, neįdomus, be jokios aiškiai išreikštos naudos bei paskirties. Kol - kartą - su riešinėmis susipažinau iš arti - gavau jas pasimatuoti, ir buvo vieningai nuspręsta, kad vat būtent ta spalva ir tie karoliukai su visomis tomis riešinėmis man labai tinka.. Prie ko ir dėl ko tinka - istorija nutyli, nes taip ir nesiaiškinau iki galo, ar tai riešas tinkamo storio, ar siūlų spalva labai susiderėjo su manim, bet-jos man patiko.
Neilgai laukus pasikinkiau virbalus, ir labai greit padirbau vieną porą - su dideliausiais karoliukais ir gražiu  Perlinių riešinių vardu - dėl smelio spalvos, dėl karoliukų, lyg perlai, ant drėgno smėlio pabirusių.. Ir derančių prie riešinių savininkės plaukuoto pūkuoto berniuko - šioje foto griežtai  prigriebto....

 

 

Siūlai Panda kojininiai, dviejų spalvų - vieni print'inio marginimo, kiti-vienspalviai.



Perlines riešines dėvi mano vyriausioji panelė. Sesės pavyzdys įkvėpė vidurinėlę - ji irgi riešinių užsimanė - išsirinko karoliukus, pritaikėm siūlus, ir gimė riešinės su sniego kristaliukais.
Megztos iš Drops baby merino siūlų.

Sekančios riešinės - vėl dukrai - žarijinės.

Paskutiniosios - man. Siūlai -Drops baby merino.

Eilėje laukia skanūs, rožiniai karoliukai. Tos, būsimosios, bus irgi man - norėčiau su rožėmis, saldžių, mergaitiškų, romantiškų, ech... į vaikystę matyt užneša...

Kiek save pamenu, visuomet turėdavau kokį nors  hobi. Kai kurie iš tų hobių – puolus prie jų su dideliausiu azartu, lygiai taip pat staigiai nugesdavo (pvz. tapyba ant šilko, lipdymas iš polimerinio molio, keramika), o kai kurie lydi mane ilgus metus (paskaičiuokim,protingieji kurmiai – dvidešimt metų - ojojoj..), ir nepabosta, teikdami begalinį džiaugsmą. Kalbu apie mezgimą, apie džiaugsmą nuo paties mezgimo proceso, ne mažesnį džiaugsmą, kai procesas dar tik planuojamas, o ypač didelis džiaugsmas ir smaguma - kai renkuosi siūlus - šioje vietoje turbūt esu visiskai priklausoma - net gimtadieniams nebesusigalvoju nieko įdomesnio, kaip kelionę i kokią mėgstamą siūlų parduotuvę – vyras, norėdamas mane palepinti, nuvažiavus  kad ir į Vilnių, į Mezgimo zoną - tiesiog įbruka kokią kupiūrą, ir manęs nėra.  O ir šiaip -  kai susinervinu, kai supykstu – mezginys atstoja raminamuosius. Arba – kai turiu laisvo nuo vaikų, šunų ir kitų smagumynų laiko – pasičiumpu mezginį, įsijungiu kokį mėgiamą filmą, ir – tai laikas mano ir man..
Mezgimas – dar ir mano botoksas su  visokiomis ten rūgštimis kartu – nes kaip pasakė vieno apsiskandalinusio prodiuserio žmona (neminėsiu vardo, nes tie skambūs ir arogantiški pasisakymai  - tik agresyvaus marketingo ir reklamos dalis),  o kaipgi be jų tokiuose metuose..
Taigi, kad jau apie tuos metus prakalbau – mano rankdarbiavimo projektas, trukęs nei daug, nei mažai – šešis metus. Nežinau, kodėl man taip susišvietė, kad mezgėja per gyvenimą šalia krūvų ir kalnų kitokių gėrių, būtinai turi numegzti  riešines, pirštuotas pirštines, ir numegzti ar nunerti pledą.  Taigi, pristatau -  Mano nertas pledas – vilnonius siūlus jam pirkau Norvegijoje, pradėjau nerti, gimus vienai dukrai, baigiau - gimus kitai, ir jau net atšventus vienerių metukų gimtadienį. Kvadratėlius nėriau priešokiais, na, kažkaip įveikiau tą darbą, bet jau susiuvimas... Teko save už ausų prie to siuvinio sodint, kažkokia valios treniruotė patapo tas nesibaigiantis kvadratėliu puzlės dėliojimas ir lipdymas. Užtrukau kokias dvi dienas su siuvimu, dar dieną žaidžiau slėpdama siūlų galiukus, kurių irgi buvo pakankamai.  

 

 

O čia-likučiai.. Kaip kokioj iš dabar populiarių kepyklų: šiandien mūsų nesumezgė... :)