Su kuo išimt markerio dėmes

Praėjęs įrašas gavosi liūdnas, na o šis, tikiuosi, gal bus naudingas. Vakar taip jau nutiko, kad mažoji pasičiupo žalią markerį ir apipaišė medinę lakuotą matiniu laku komodą ir lentyną. Dar ir duris. Durys buvo dažytos Tikurilla melody dažais, vos blizgaus paviršiaus, apžiūrėjau tą šedevrą iškart, ir nusivalė labai paprastai - drėgnu muiluotu skudurėliu. Na o baldus užmačiau tik vakare, spėju, po keletos gerų valandų, markeris, natūralu, jau buvo puikiai nudžiūvęs. Puoliau valyt su muilu - nepadėjo. Su soda - truputį nublukino, bet vis tiek žali dryžiai puikiai matėsi, o ir labai trint bijojau, kad nesuveiktų kaip švitrinis p, nenutrintų lako. Vyras turėjo WURTH industrinio valiklio - pasibandėm nedidelį plotelį, ar nereaguoja kaip nors - nepadėjo. Internetas visagalis išmetė druskos rūgštį...  mintis nesužavėjo. Netyč už akių užkliuvo tušinuko dėmėms rekomenduojama dantų pasta - galvoju, reik pabandyt. Ir ką gi  - valiooo... dantų pasta išėmė  keleto valandų senumo markerio piešinius.
Kad jau taip pasisekė, sumaniau išbandyt pastą dar vienoms dėmėms - akrilinių tapybos dažų - jais buvo išdirbtas visas odinis? rankinukas - tiek pati oda, tiek medžiaginis pamušalas. Tiesa, tie dažai jau buvo įsisenėję, dėmių daug - rankinukas buvo naudojamas dažų tūbelėms nešiotis, ir kartais jos tiesioj pamirštos užsukt, na, kaip kad vaikams būna.. Ir kaip smagu - iš odos išėmė dažus lengvai, na, iš pamušalo - sunkiau ir ne visiškai, bet vis tiek - vaizdelis šimtą  kart gražesnis nei buvo.

Apie skundimą ir pilietiškumą

Graži žiema už lango. Elegantiškai sninga, nei daugiau, nei mažiau. O dūšioj gumulas. Niekaip negaliu nusimest minčių apie tėvo - net tas žodis nelimpa - sumestus šulinin kūdikius. Ir sukasi kažkaip visokios pokalbių su pažįstamais nuotrupos, apie vaikus, apie auklėjimą, už akių vis kliūva citatos apie abejingumą. Kaip visada - visi viską žinojo, bet visi tylėjo, gal laukė, kad skųs kažkas kitas, svarbu, ne pats. O baigėsi kaip baigėsi.
Ir va pradedu galvot - kokią meškos paslaugą darom vaikams, pasakodami, kad skųstis ir skųst - negražu, kad tylėjimas - auksas, kad lai žinosi, o mes va - patylėsim, ir viskas bus gerai. Juk tas toks auklėjimas - yra antipilietiškumo ugdymas. Tiesiogine žodžio prasme. Ugdymas gebėjimo praeit, akis nusukus, nuo parkritusio, nuo skriaudžiamo, bele manęs neliečia. Nesuprastų mūsų normalių šalių piliečiai - nes reagavimas, skundas - elementarus pilietiškumas. O pas mus, kaip kokiams išvirkščiam pasauly - diegta daug metų visiškai priešingai. Ir priežastys labai paprastos - dar sovietiniais laikas skundimas neatsiejamai susidubliavo su trėmimais, represijomis, ir įgavo juodą atspalvį. Vėliau - išbujojus tokiems smagiems reiškiniams kaip kyšininkavimas, vagiliavimas iš darbovietės, spekuliacija, nelegalus darbas, mokesčių slėpimas, kontrobanda, otkatai - vardint galima ilgai, ir visi žinom  tuos gražius reiškinius - va šioje sekoje ir kaip lygiavertis reiškinys ir smurtas prieš suaugusius, ir smurtas prieš vaikus, ir alkoholio vartojimas ne laiku ir ne vietoje, o viso to rezultatas - iškrypusiomis vertybėmis besiramstanti visuomenė, kuri nebus draugiška nei seniems, nei jauniems. Tik - jaunas dar gali keist gyvenamą vietą, o va senas - nepabėgs nuo to niekur, pagalvojus - kaip paradoksaliai pasiveja dalykai, kuriuos patys išugdome.. Taigi, kai kitą kart norėsis vaikui sakyt -
ne(si)skųsk, nesikišk - nepamirškim ir kitos to nesikišimo ar nesiskundimo pusės.