2015 m. liepos 31 d., penktadienis

Visagalis paint'as

Pastaruoju laiku esu giliuose apmąstymuose gėlynų tema. Nepatinka namų aplinka. Nėr  taip, kad akys slystų ir viskas džiugintų harmonija, derme, kad būtų tvarkingai sudėliotos funkcinės zonos ir pan. Neįsivaizduoju, kokiu stebuklingu būdu, be tokio kiekio informacijos, kurį turiu dabar, pavyko sudėlioti savo tėvų sodą - dabar jis džiugina akis. Žinoma, daug lemia ir tai, kad jau suaugo visi augalai, bet vos į 6 arus sudėta viskas - ir vaismedžiai,  ir poilsis, ir gėlynas, ir namas, ir netgi daržas su visais akutrimentais... Ir viskas darnu, gražu ir sakyčiau, skoninga, neperkrauta.  Kai tuo tarpu nuosavuose namuose - kakafonija kažkokia. Kolekcininko rojus koks tai.
Nepatinka man taip, tad pastaruoju metu vėl persodinėju. Visai netyčia sau identifikavau pagrindinį sodo trūkumą - spygliuočių perteklių. Jie visi gražūs, nemaži, bet jų vaizdas ima erzinti - ir konkrečiai - tujos. O prasidėjo tas erzinimasis nuo gražiųjų populiariųjų smaragdų. Jie yra tiek ryškūs ir reikalaujantys dėmesio, kad net būdami fonu reikalauja prieš save kokių tai išskirtinių augalų. O jau pušaitėms šalia jų - visai nekas, jos tiesiog prapuola. O pušaitės mano akiai - vieni iš to nedaugelio spygliuočių, be sintetikos prieskonio. Su metais, matyt, širdis pradėjo linkt prie labiau natūralistinių želdynų, vadinasi, laikas keist ir namų aplinką. Virė galvoj krūvos projektų, kažkaip pamažu susidėliojau takus - kurių per tas nesibaigiančias statybas dar neturim, želdynų vietas, ir - smagiausioji dalis - derinukai. Visko kardinaliai nekeisiu, tiesiog - išimsiu kai ką, ir tose vietose sodinsiu kitus augalus. Vaizdeliui susidėliot padeda paint programėlė - primityvu iki negaliu, ir efektyvu visai. Taigi - esama situacija gėlyne, matomame pro svetainės langą:
 O čia pakoreguota su piešimo programėle:
 Ir - ''pasodinau'' keletą pušaičių, kurios čia tikrai greitai bus - planuoju pirkt paaugintas, kad iškart matytųsi daugmaž padorus proporcijomis vaizdas..
 
 
Tegyvuoja paint'as  :)

2015 m. liepos 28 d., antradienis

Vienmetės - kaipgi be jų

Apie vienmetes yra nemažai skirtingų nuomonių - vieni želdintojai jas įvardina kaip daug darbo ir priežiūros reikalingas, nelabai suderinamas su tingaus ir racionalaus sodo idėja, kiti siūlo vienmečiais augalais užkamšyti jauno gėlyno tuščias vietas, laukiant, kol paaugs daugiamečiai. Na, o aš vienareikšmės nuomonės neturiu. Vasarai ritantis link galo, kai pabosta nuolatinis žiedų skabymas, tręšimas ir laistymas - pradedu mintyti, kad gal ir nereikia tų visokių pelargonijų ir panašių grožių, bet kiekvieną pavasarį vis neatsilaikau prieš jų grožį. Turbūt nėr kitos tiek gausiai ir nuolat žydinčių augalų kategorijos, kaip vienmetės. Ir - be jokios abejonės, želdinant balkonus ar palanges-jos nepakeičiamos. Kitas klausimas, kiek ir kam reikia tų apželdintų palangių - dalis puikiausiai apsieina ir be to.
Užėjus šiemetiniam žioplinėjimo po turgaus gėlių skyrių periodui, tvardžiausi smarkiai, ir pirkau tikrai nedaug - šlamučių deriniams, kažkokią vykusią žioveinio? atmainą, ir kokias tai rožines ramunes už nemažą kainą, bet visiskai niekam tikusias - anos ilsisi kompostinėje. A, dar porą margenių ir keletą verbenų. Pelargonijomis apsirūpinau senukuose.
Na ir ką - vienareikšmiškai - didžioji dalis džiugina. Mažytis žioveiniukas? -pradžioj suporuotas su pelargonija - dėl artimų, derančių atspalvių - neilgai trukus okupavo visą vazoną? ar kaip kitaip pavadint tą daiktą, kurį paveldėjom pirkdami sodą, išmest ranka nekyla, nors grožio kokio tai irgi ne prūdai. Bet ai, lai būna, užeis įkvėpimas - patiuninguosiu gal kaip nors.
Štai tas gražuolis - žioveinis (jei neklystu) - turgaus bobutė jo pavadinimo neišdavė..



Verbena su šlamučiu
 
Šlamutis be verbenos
 
 Eksperimentinis žioveinio, pelargonijos ir šlamučio derinys ant palangės
 

 Pelargonija ant šaligatvio plytelkų - kurios kol kas be vietos  - vis gražiau, nei krūva be pelargonijų :)

2015 m. liepos 13 d., pirmadienis

Alyviniai tonai mano sode

Pastaruoju metu akis ėmė užkliūti už melsvų, violetinių ar švelnių alyvinių atspalvių. Planuoju naują gėlyną - norisi jo ramaus, nekrintančio į akis - užims gan nemažą plotą, tad jei dar ir rėksmingas būtų - tai turbūt atliktų ne traukos, o atgrasymo funkciją. Laiko iki rudens yra, tad dabar dar tik revizuoju, ką ir iš kur kasiu ir talpinsiu naujuose plotuose. Šiai dienai manau, kad ten augs čiobrelis
 
 
 
Alyvinės lelijos - šiek tiek vėlyvesnės, negu oranžinės, ir tame jų gerumas - ilgesnis laikas pasidžiaugt šiomis gražuolėmis.

Yra augalų, kurie gėlyne auga sau, ir kažkaip net nepameni, žmogus, kodėl jie pirkti, kodėl auginami, nes rodos, neturi nei kokios įdomios formos, nei grožio. Ir tik pražydus prisimeni - aha, va kame jų cinkelis. Tai panašiai man nutiko su lanksvomis - tampiau aš jas iš vieno sklypo galo į kitą, tokios jos gėlyno bomžiukai buvo, išmest gaila, ir tik šiemet netyčia pakliuvo akysna jų žiedai -  kokie jie pasirodo žavūs...Iškart susidėliojo vaizdelis, kur bus šių lanksvų vieta.

Bevaikštant gražiai susirodė fliokso lapija levandų fone - margi lapai gan kaprizingi, o čia toks netyčinis visai gražiai atrodantis derinukas..

Šiemet nudžiugino rožė Alan Titchmarsh  - pirmą kartą padoriai atrodo, vis neįtaikydavau su vieta - tai per sausa, tai per tamsu jai buvo, tad grožio jokio ana neparodydavo. Šiemet-pagrasinau, kad mesiu lauk, jei nepasitaisys -išsigando, apsipylė žiedais - ir kaip laiku - kai ankstyvesnės jau išblukę ir kaupiasi antrai bangai, šioji pražydo puokštėmis žiedų..


O namuose vis neatsidžiaugiu savo kabančiais  mini Semiramidės sodais :)

2015 m. liepos 6 d., pirmadienis

Belaukiant lietaus

Vėjas jau taršo liaunus šviežiai pasodintų medelių kamienus - nežinau dėl ko, bet net silpna pasidaro, važiuojant pro kokius miškuose pasislėpusius vienkiemius, pušynuose įsikūrusias gyvenvietes.. Labai norisi miško, medžių, ne tų, liliputinių - jau net vaismedžiai ir tie patapo nykštukais - bet tikrų pušų, klevų, beržų.. O ir obelų normalių, senoviškų, dideliais medžiais augančių. Išvežėm vyriausiąją stovyklon - Kaišiadorių link - ten toookie pušynai, Neris netolies.. Žiūrėjau, dūsavau, ir ateities svajones dėliojau - gal kada turėsiu daaaauuug eurų be vietos ir panaudojimo galimybių, tai statyčiaus aukštaitišką kaimišką gryčią - būtinai pamiškėj, būtinai vienkiemy, būtinai rąstinę... Žodžiu. Svajot nedraudžiama, svajonės neša rožiniais sparnais, kaip tame gerame filme - ''  Easy Virtue'' vieną iš herojų, susisvajojusią meilės romaną su egzistuojančiu-neegzistuojančiu Edvardu.
Gaila, sklypas ne hektarai, ir medžiams užaugti laiko reikia daug, tad pasiėmus fotoaparatą šiand fotosesijas dariau - spaudžiau ir dėliojau subjektyvų sau prieinamą grožį, taip sakant.
 Pozuoja margenis - pelarginijos fone. Spalviškai tarsi specialiai susiderinę - tik - jis kambary, ji-lauke..

Tokia pati pelargonija ir terasoje


Genėjau pūslenį - iš nukarpytų šakelių susilipdžiau puokštelę


Ir dar vieną - tokią.. va .. žalią..

 
Pas vyriausiąjį kūdikį (gerai, kad ji po mano psl. nelandžioja) džiūva sinavadų puokštė - tokio savotiško, savito grožio - kažkuo panaši į tą mano mielą vaiką - šiek tiek pasišiaušus,  išdidžiai pakėlus žiedynus, ir ką tu jiems :)
 
Arklys, beje, vaiko tapytas.
 

2015 m. liepos 5 d., sekmadienis

Interjero pasižaidimai

Gėlyne prasidėjo lelijų žydėjimas. Nėr pas mane jų daug, kokios keturios rūšys, bet ir tos dar ne visos radę savo vietą. Turiu prie namo oranžinį kampą - ten susodintos ir oranžinės rožės, ir lelijos, ir viendienės, o pavasarį šviečia oranžiniai vilkdalgiai, dar heucheros - iš rausvų saulėkaitoje patapusios oranžiškai geltonomis laukia eilės -  niekaip neatsispiriu šiems šiltiems tonams, tai būdami ne tokioje matomoje vietoje, bent neerzina savo iškritimu iš bendro kiemo vaizdo. Švelnią oranžinę gražiai prislopina? ar išryškina? melsvi žiedai - susodinau ten levandas ir kokį tai neatpažintą žydintį grožį - atėjo jis į mano gėlyną pats savarankiškai, su kažkuriais pirktais augalais. Vazone dar ir čiobrelis laukia, kol jam vietą atlaisvins koks per tankiai įkištas levandos kerelis.
 
Lelijoms foną sudaro Westerland rožė..
 
 
Spalvų, kvapo ir žiedų švelnumo norisi ir kambaryje. Bevartant senus žurnalus, užkliuvo idėja - stilizuotų kopėtėlių panaudojimas.
Mano mažiausioji nėra iš tų vaikų estetų - jei tokių būna - kurie nuo mažų dienų ramiai grožisi puokšte, žiedu - jai norisi tą žiedą nagrinėti, tirti, o tų tyrimų rezultatas paprastai nebekelia malonių pasigėrėjimo minčių. Tad vyras griebėsi įrankių, susirado pataupytą ąžuolo šaką ir sumeistravo šį tą panašaus į tas kopėčias - tiesa, kopėtėlės mūsų versijoje transformavosi į rėmą - jį pabalkšvinau Tokurilla dažais. Rezultatu džiaugiuosi, rėmas gražiai atlieka jam skirtą funkciją - galiu kabinti indus su gėlėmis, ir kas smagiausia - kompozicija nepasiekiama kibioms mažosios gėlininkės rankutėms.  Su tais indais - plati laisvė improvizacijai - galima ir modernų vaizdelį susiorganizuot, ir kaimišką, vintažinį.. Dabar pasinaudojau stiklainėliu nuo uogienės. Prie to pačio - tas rėmas puikiai tiks ir levandos žiedelių džiovinimui. Dar -  jį galima kabint lauke terasoj, galima naudot vaistažolių džiovinimui, galima sukabint nuotraukas, rėmelius, raktus, galima papuošt kalėdiniais žaisliukais ir jis atliks Kalėdų vainiko rolę.. Žodžiu, jis man patinka :)