Ir kiti geri dalykai. Gėlės.

Kaip klasikas sakė - "pavasario saule sušvito meiliai"...ir rankos pačios tiesiasi link žemės.
Vis pamintiju, kad blogą reiktų perkrikštyti -  rašinėju ne tik apie mezgimą, bet ir apie gėles, o kaip jau receptūrų sudarymo logika diktuoja - pirmasis eina tas ingredientas, kurio daugiausia.. Mezgimo pas mane daug žiemą, rudenį, kai užsibaigia lauko reikalų sezonas, o šiltuoju laiku kasdien pamezgu vos eilutę-kitą, bet užtai gėlyniniais reikalais užsiimu gan smarkiai. Kitaip neišeina - turint žemės lopą ir noro jį naudot ne vien vejai, tenka tam skirt visai nemažai laiko, ypač pirmus kelerius dirvonų kultūrinimo metus. Tad ir ši gromatėlė apie gėles, mieląsias.
Jei kas paklaustų - niekada nesakyčiau, kad rožė - mano mylimiausias augalas. Jis turi vieną ženklų minusą - norint, kad džiugintų, reikia chemijos. Žinoma, yra veislių, kurios apsieina ir be to, bet su chemija džiugesio, žiedų ir grožio daugiau.
Rožių turiu nelabai daug, virš dešimt, kai žydės, padarysiu išsamią fotosesiją, o dabar tik noriu pasidalint, kaip pasidaugint patikusią - esu nemažai kur skaičius ir mačius, kad pasidauginama rožė neskiepijant, o šį pavasarį ir pačiai pavyko - pasirodo, gan paprasta - pagal taisykles, kurių pilnas internetas, nupjovus ir įkišus auginuką, jo jokiu būdu negalima atidenginėti ar kaip kitaip judinti - bent mano namuose. Dariau eksperimentą - vieną kartais nudengdavau, kito-ne, ir tas, nejudinamas, įsišaknijo, o judintas-numiro.  Paimi auginuką, smeigi žemėn, uždengi maišeliu ar vienkartine stiklinaite - ir palieki - jei žemė pradžiūna-laistyt galima į lėkštelę, bet nenudengiant. Nudengiau tik pamačius pro vazonėlio apačią lendančias šakneles.  Va tokias:

O čia visas augaliukas-jam mėnuo su puse.

 

Krūmiuko mama:

Lauke žydi žaliažiedės tulpės - parsinešiau ir namo, gražios jos man be galo.. Nelepios, nereiklios, vat tik gėlyne kol kas vietos neradusios, tai susodintos darže, bet jau susižymėjau, kur kurios, ir sodinsiu rudenį į tinkamą kompaniją - tarp dekoratyvių kaimynų..

 

Pelargonijos ir..

Visais kampais per visur trykšta pavasaris, o aš įsigudrinau susirgti. Būtų nebaisu, jei galėčiau ryt visus po ranka pasitaikiusius vaistukus, bet dabar tą gurmanišką reikalą riboja mažiukės meniu, į kurį vis dar įeina mamiškas pienas.. Taigi, apsikutulojusi vis suku ratais aplink savo gėlynus, irztu, kad viskas nebepatinka, o perdaryt nėr jėgų, rodos, galėčiau imt ir pabaigt mezginį - jėgų tam užtektų, bet čia jau trūksta politinės valios - nors liko tik apykaklė ir užsegimo juostelė. Betgi pavasaris, ir norisi kuistis lauke..
Pavasariu mėgaujasi ir mano palangių ūkis - į lauką dar nenešu, laukiu, kol dar labiau atšils, tada jau komponuosiu ir mėgausiuos kūryba, o kol kas džiaugiuosi pirmaisiais žiedais - bene mylimiausių pelargonijų - niekada nenuvilia, nebijo nei sausrų, nei vėjo (proto ribose), o ir nedideles šalneles  prie namų pakelia visai neblogai.
Gražiausios man raudonos pelargonijos, bet šiemet susigalvojau daryt derinius iš violetiškai rožinių tonų. Į kompaniją planuoju keletą alyvinių kaimynų, bet dar svarstau - ar bandyt komponuot su svyrančiom leukonijom, ar su jau bene tradiciniu šlamučiu.

 

Kokie gražūs šios žiedai, kol dar tik skleidžiasi - kaip rožės..

 

O čia visas netyčinis derinys :

Lauke džiugina patikimosios našlaitės:

Ir-šilagėlė, kuri pas mane neypač laiminga - reiks jai bandyt sudaryt tinkamesnes sąlygas, molingą sunkoką juodžemį bandysiu jai asmeniškai kaip nors lengvint, nes labai norėčiau šilagėlių daugiau..