Žmogus turi pakankamai ribotas galimybes keisti aplinką - plačiąja prasme. Valstybės, miestai kuriasi, formuojasi nepriklausomai nuo atskiro individo poreikių, polinkių ar galų gale skonio. Va, Jonava turės geležinkelio vėžę - valio, progresas, nauda ir kiti skambūs dalykai, bet - vietoj planuoto gražaus logiško lanko, ta vėžė kaip randas kirs miestelio marmūzę - neplanuotai, žinoma, su tais planais taip jau būna - vieną dieną planuojama vienaip, sukišami pinigai tų planų pagrindimui, o paskui sugalvojama kitaip, ir atskirų individų ar net ir visos Jonavos gyventojų balsas šioje vietoje nelemtų, turbūt, nieko. Smagiausia, kad net ir informuot - plačiai, kad būtų išgirsti - pamirštama - atlikus apklausą, kiek rajono gyventojų žino apie šį dalyką, atsirastų nemaža dalis negirdėjusių nieko. Galima sakyt, nieks kits čia nekalts, bet man panašiau, kad yra dalykų, kurie tvirtinami ar sprendžiami pašnibždomis - čia juk ne koks naujo paminklo miestelio oligarchui atidarymas, kurį pažymėt galima ir su fejerverkų salvėmis - šitą tai nori nenori, turi išgirst ar pamatyt visi, užkištos ausys nepadėtų, vistiek būtum su šiuo bais kultūrišku reikalu supažindintas.Tad kai galvoju, kodėl mane taip traukia sodas, gėlynai - atsakymas labai paprastas - tai viena iš nedaugelio vietų, kurią turim laisvę formuot sau ir pagal save. Ir visai ne naujiena ar paslaptis, kad mūsų aplinka labai daug sako apie mus.
Neperseniausiai pasisodinau hortenziją Vanille fraise. Hortenzija kaip hortenzija, aišku, žiedai kuplūs, gražūs, numanau, kokia ji bus kitąmet. Net fotografuot netraukė, kol pradėjo spalvintis, rausvėt.. Susiasocijavo ji man su obuoliu, kurio panašiai pamažu, nedrąsiai šoneliai rudeniop rausta.
