Vėjas jau taršo liaunus šviežiai pasodintų medelių kamienus - nežinau dėl ko, bet net silpna pasidaro, važiuojant pro kokius miškuose pasislėpusius vienkiemius, pušynuose įsikūrusias gyvenvietes.. Labai norisi miško, medžių, ne tų, liliputinių - jau net vaismedžiai ir tie patapo nykštukais - bet tikrų pušų, klevų, beržų.. O ir obelų normalių, senoviškų, dideliais medžiais augančių. Išvežėm vyriausiąją stovyklon - Kaišiadorių link - ten toookie pušynai, Neris netolies.. Žiūrėjau, dūsavau, ir ateities svajones dėliojau - gal kada turėsiu daaaauuug eurų be vietos ir panaudojimo galimybių, tai statyčiaus aukštaitišką kaimišką gryčią - būtinai pamiškėj, būtinai vienkiemy, būtinai rąstinę... Žodžiu. Svajot nedraudžiama, svajonės neša rožiniais sparnais, kaip tame gerame filme - '' Easy Virtue'' vieną iš herojų, susisvajojusią meilės romaną su egzistuojančiu-neegzistuojančiu Edvardu.
Gaila, sklypas ne hektarai, ir medžiams užaugti laiko reikia daug, tad pasiėmus fotoaparatą šiand fotosesijas dariau - spaudžiau ir dėliojau subjektyvų sau prieinamą grožį, taip sakant.
Pozuoja margenis - pelarginijos fone. Spalviškai tarsi specialiai susiderinę - tik - jis kambary, ji-lauke..
Tokia pati pelargonija ir terasoje
Genėjau pūslenį - iš nukarpytų šakelių susilipdžiau puokštelę
Ir dar vieną - tokią.. va .. žalią..
Pas vyriausiąjį kūdikį (gerai, kad ji po mano psl. nelandžioja) džiūva sinavadų puokštė - tokio savotiško, savito grožio - kažkuo panaši į tą mano mielą vaiką - šiek tiek pasišiaušus, išdidžiai pakėlus žiedynus, ir ką tu jiems :)
Arklys, beje, vaiko tapytas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą