Graži žiema už lango. Elegantiškai sninga, nei daugiau, nei mažiau. O dūšioj gumulas. Niekaip negaliu nusimest minčių apie tėvo - net tas žodis nelimpa - sumestus šulinin kūdikius. Ir sukasi kažkaip visokios pokalbių su pažįstamais nuotrupos, apie vaikus, apie auklėjimą, už akių vis kliūva citatos apie abejingumą. Kaip visada - visi viską žinojo, bet visi tylėjo, gal laukė, kad skųs kažkas kitas, svarbu, ne pats. O baigėsi kaip baigėsi.
Ir va pradedu galvot - kokią meškos paslaugą darom vaikams, pasakodami, kad skųstis ir skųst - negražu, kad tylėjimas - auksas, kad lai žinosi, o mes va - patylėsim, ir viskas bus gerai. Juk tas toks auklėjimas - yra antipilietiškumo ugdymas. Tiesiogine žodžio prasme. Ugdymas gebėjimo praeit, akis nusukus, nuo parkritusio, nuo skriaudžiamo, bele manęs neliečia. Nesuprastų mūsų normalių šalių piliečiai - nes reagavimas, skundas - elementarus pilietiškumas. O pas mus, kaip kokiams išvirkščiam pasauly - diegta daug metų visiškai priešingai. Ir priežastys labai paprastos - dar sovietiniais laikas skundimas neatsiejamai susidubliavo su trėmimais, represijomis, ir įgavo juodą atspalvį. Vėliau - išbujojus tokiems smagiems reiškiniams kaip kyšininkavimas, vagiliavimas iš darbovietės, spekuliacija, nelegalus darbas, mokesčių slėpimas, kontrobanda, otkatai - vardint galima ilgai, ir visi žinom tuos gražius reiškinius - va šioje sekoje ir kaip lygiavertis reiškinys ir smurtas prieš suaugusius, ir smurtas prieš vaikus, ir alkoholio vartojimas ne laiku ir ne vietoje, o viso to rezultatas - iškrypusiomis vertybėmis besiramstanti visuomenė, kuri nebus draugiška nei seniems, nei jauniems. Tik - jaunas dar gali keist gyvenamą vietą, o va senas - nepabėgs nuo to niekur, pagalvojus - kaip paradoksaliai pasiveja dalykai, kuriuos patys išugdome.. Taigi, kai kitą kart norėsis vaikui sakyt -
ne(si)skųsk, nesikišk - nepamirškim ir kitos to nesikišimo ar nesiskundimo pusės.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą