Pelargonijos ir..

Visais kampais per visur trykšta pavasaris, o aš įsigudrinau susirgti. Būtų nebaisu, jei galėčiau ryt visus po ranka pasitaikiusius vaistukus, bet dabar tą gurmanišką reikalą riboja mažiukės meniu, į kurį vis dar įeina mamiškas pienas.. Taigi, apsikutulojusi vis suku ratais aplink savo gėlynus, irztu, kad viskas nebepatinka, o perdaryt nėr jėgų, rodos, galėčiau imt ir pabaigt mezginį - jėgų tam užtektų, bet čia jau trūksta politinės valios - nors liko tik apykaklė ir užsegimo juostelė. Betgi pavasaris, ir norisi kuistis lauke..
Pavasariu mėgaujasi ir mano palangių ūkis - į lauką dar nenešu, laukiu, kol dar labiau atšils, tada jau komponuosiu ir mėgausiuos kūryba, o kol kas džiaugiuosi pirmaisiais žiedais - bene mylimiausių pelargonijų - niekada nenuvilia, nebijo nei sausrų, nei vėjo (proto ribose), o ir nedideles šalneles  prie namų pakelia visai neblogai.
Gražiausios man raudonos pelargonijos, bet šiemet susigalvojau daryt derinius iš violetiškai rožinių tonų. Į kompaniją planuoju keletą alyvinių kaimynų, bet dar svarstau - ar bandyt komponuot su svyrančiom leukonijom, ar su jau bene tradiciniu šlamučiu.

 

Kokie gražūs šios žiedai, kol dar tik skleidžiasi - kaip rožės..

 

O čia visas netyčinis derinys :

Lauke džiugina patikimosios našlaitės:

Ir-šilagėlė, kuri pas mane neypač laiminga - reiks jai bandyt sudaryt tinkamesnes sąlygas, molingą sunkoką juodžemį bandysiu jai asmeniškai kaip nors lengvint, nes labai norėčiau šilagėlių daugiau..